Krištolinė kurpaitė prieš mano akis —
Pranašauju Tau laimę Pelenės.
Kai nešiojau ant rankų, dainavo širdis,
Supant kūdikį savo dukrelės.

Būk sapnų ir svajonių sparnuota viltis,
Ir suraski nepaprastą princą.
Lai gyvenimo pasakoj gimus mintis —
Realybe, mieloji, Tau virsta.

Nejolė Laukavičienė - Širvinskaitė

Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum...

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dykryt.
Tu nebijok. Žinau - jis greit praeina.

Įaugai į mane,
Į mano kūną,
Dar nepažįstantį tavęs,
Į mano sielą -
Būseną bekūnę
Ir į mintis
Kasdienes ir šventas.
Įaugai šaknimis,
Kaip medis jaunas,
Išleisdamas kaskart
Naujus ūglius
Ir nuolat manyje
Dvi jėgos kaunas,
Kovodamos už
Nuosavus namus.
Ir vis dažniau
Užvaldo tavo jėgos
Ir mintyse kaskart
Daugiau tavęs.
Ir netgi potvyniams
Širdies atlėgus
Jau nebelaukiu
Kas iš jų išves.
Suaugom šaknimis,
Širdim suaugom,
O mintys įsileidžia
Tik tave,
Neatpažįsta jokio
Kito draugo ir šakos,
Išsiraizgę erdvėje.
Įaugai į mane-
Net mano kūnas,
Dar nepažįstantis tavęs
Jau linksta, šliejasi,
Lyg pataikūnas
Ir tiesia į tave
Savas šakas.
Įaugai į mane... ..."