Dauguma šeimų į psichologą kreipiasi būtent dėl „blogo“ vaiko elgesio. Žinoma, ne visada tai reiškia, kad vaikas turi rimtų elgesio problemų. Pirmiausia tėvams reikia pagalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas elgesys, ir įsivardinti, kokio vaikų elgesio jie pageidauja. Vienų tėvų manymu, yra normalu, kad vaikas kartais rėkia, mėto savo žaislus, kitus daiktus, tuo tarpu kitoje šeimoje toks elgesys netoleruojamas ir už tai baudžiama. Taigi, kada vaikai elgiasi netinkamai, dažniausiai sprendžia kiekviena šeima individualiai.
Visi vaikai kartais suirzta, supyksta ar tiesiog maištauja ir tuo metu gali elgtis netinkamai – jie ožiuojasi, supykę rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami reikalauja to, ką nori gauti, ir pan. 2–5 metų vaikai taip elgiasi gana dažnai, taip jie išbando naujus dalykus, stebi tėvų reakciją į tokį savo elgesį. Būtų netgi keista, jeigu vaikas nemaištautų ir visuomet elgtųsi teigiamai, taip pat kaip būtų keista, jei paauglys niekuomet nebandytų prieštarauti savo tėvams ar nesiginčytų su jais. Tik svarbu laiku atkreipti dėmesį ir neleisti, kad tai taptų nuolatiniu būdu gauti norimų dalykų, tik tokiu būdu atkreipiant į save dėmesį.

Nėra vienos aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“ vaiką. Dažniausiai vaiko elgesys atspindi tai, ko vaikas negali išsakyti žodžiais. Ne tik maži, bet ir vyresni vaikai trokšta dėmesio ir kartais, jo siekdami, pradeda elgtis netinkamai. Brolių ir seserų „kova dėl viršenybės“ yra nuolat lydima peštynių, rėkimų, agresijos. Netinkamas elgesys kartais vaikams padeda išvengti tam tikrų jiems nemalonių situacijų.
Kartais vaikas nemoka tinkamai pasakyti apie savo norus, poreikius ir jausmus (arba mes, suaugusieji, negalime to suprasti) ir vidinę savo būseną išreiškia tam tikru elgesiu: tuomet kyla pykčio priepuoliai. Žinoma, aplinkos įtaka taip pat labai svarbi: kokioje aplinkoje vaikas auga, kokį pavyzdį mato iš tėvų, ar vaikas jaučiasi saugus, mylimas.
Deja, dažnai tėvai į psichologą kreipiasi matydami tik elgesio problemas, nebandydami suprasti, kas po jomis slypi. Pastebimas toks nusistatymas: „Pasakykit, kodėl tas mano vaikas neklauso, patarkit, ką daryti, ir greitai išspręsim šitą problemą“. Vis dėlto itin dažna pastaruoju metu pasitaikanti problema yra tai, kad vaikams nuo mažų dienų itin daug leidžiama. Tai daroma vaikui norint tik gero – malonu rūpintis savo mažuoju, matyti, kad jis laimingas.
Tačiau tai turi sunkių pasekmių – vaikas ne tik pyksta, tampa agresyvus, ima manipuliuoti, kai negauna, ko nori, jis taip pat lieka nepažinęs pasaulio, kuriame jam teks gyventi. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikui augant vis tiek iškils situacijų, kai vaikas, o ne aplinka, turės prisitaikyti. Reikia tam vaiką ruošti.

Tėvams siūlyčiau stebėti, kada, kokiose situacijose iškyla toks elgesys, pagalvoti, ką vaikas būtent tuo metu nori pasakyti. Dažnai tėvai supranta priežastis, jas mato, tačiau nepasiryžta keisti savo elgesio. Kai tėvai jaučia, kad patys nebekontroliuoja situacijos, tuomet reikėtų nebijoti kreiptis į psichologą.
Jis gali padėti stebėdamas padėtį iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų nuostatas, jų reakcijas, iškilus vaiko elgesio problemoms, bei kartu su šeima aptardamas galimus sprendimus. Dažnai užtenka tik padrąsinimo, nes tėvai žino atsakymus, tačiau reikia juos aiškiai įvardinti ir nebijoti daryti tam tikrų pakeitimų. Taip pat siūloma neakcentuoti vien tik netinkamo elgesio – labai svarbu pastebėti, kai vaikas tinkamai elgiasi, jį tada pagirti, paskatinti.

Ar fizinės bausmės padeda sustabdyti vaiko netinkamą elgesį?

Bet koks vaiką žalojantis elgesys – emocinė, seksualinė ar fizinė prievarta, nepriežiūra – yra netoleruotinas. Tokių priemonių naudojimas tik parodo, kad tėvai jaučiasi bejėgiai, nežino, kaip spręsti iškilusius sunkumus. Tėvai dažnai griebiasi fizinių bausmių, nes jiems atrodo, kad tai yra efektyvu. Tačiau fizinės bausmės nepasiekia ilgalaikio efekto, jos nemoko geresnio elgesio, o atvirkščiai – įdiegia baimės, menkavertiškumo, keršto jausmus, skatina vaikų agresyvų elgesį.
Mušami vaikai, jausdami baimę, kurį laiką gali būti paklusnūs, tačiau, perimdami tėvų elgesį, gali panaudoti jį prieš kitus vaikus. Patiriama fizinė prievarta taip pat sukelia daug kitų emocinių ir elgesio problemų.

Nereikėtų gėdinti vaikų, tuo labiau jų įžeidinėti ar kritikuoti. Tai priskiriama emocinei prievartai ir skatina vaiko nevisavertiškumo, gėdos, kaltės jausmus. Kita vertus, vaikas, matydamas tokį tėvų elgesį, pats mėgdžioja juos ir gali pradėti įžeidinėti tiek kitus vaikus, tiek ir suaugusiuosius, manydamas, kad toks elgesys normalus. Tai nereiškia, kad negalima sudrausminti vaiko, pasakyti griežtesnio žodžio, tačiau tai darant akcentuoti reikėtų konkretų vaiko elgesį, kuris tėvams atrodo netinkamas, o ne įžeidinėti vaiką kaip asmenybę.

Manoma, kad reikalinga begalinė tėvų kantrybė, aiškinimai ir įtikinėjimai, norint pasiekti, kad vaikas elgtųsi tinkamai... ar tai tiesa?

Tiesa, kad norint keisti tam tikrą vaiko elgesį tėvai turi būti pasiruošę būti kantrūs. Dažnai suaugusieji nori, kad vaikas pasikeistų ir imtų elgtis kitaip, o vaikas to nenori. Šiuo atveju tėvai dažnai vaikui kalba apie savo norus ir lūkesčius: „Aš noriu, kad tu nemuštum sesės“, „ Noriu, kad žaislai būtų sutvarkyti“. Aiškinimai, įtikinėjimai, prašymai, ką vaikas turi padaryti, kartais pasiteisina, tačiau kartais to neužtenka. Suaugusiųjų nurodymai turi būti konkretūs ir tiesioginiai, be to, aktualūs ne tik pačiam suaugusiajam, bet ir vaikui .

Kokie metodai yra efektyviausi, siekiant, tinkamo vaiko elgesio?

Svarbu ne tik pastebėti netinkamą elgesį ir stengtis jį panaikinti, bet ir apsibrėžti, koks yra siektinas elgesys. Svarbu, kad ir vaikas žinotų, ko iš jo tikimasi. Būtina paskatinti vaiko teigiamą elgesį, pagirti jo pastangas. Akcentuoti teigiamą, o ne neigiamą elgesį. Aiškios šeimos taisyklės ir ribos. Svarbu, kad jų laikytųsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Vaikas mokosi iš jį supančių suaugusiųjų.
Reikia gerbti vaiką, žiūrėti į jį kaip į sau lygų. Ar suaugusiam žmogui sakytumėte kažką nemalonaus? Ar bartumėte, gėdintumėte? O gal tiesiog bandytumėte susitarti? Įsiklausyti į vaiką, jo žodžius ir elgesį. Dažnai per elgesį vaikas parodo savo jausmus, galbūt jis neklusniai elgiasi, nes pyksta, ar yra įskaudintas, išsigandęs, susigėdęs, o galbūt kupinas teigiamų emocijų ir jas taip išreiškia.

Kelias iki puoduko

Stebėdami savo vaiką, lygindami jį su kitais vaikais, draugų mažyliais normalūs mylintys tėvai vis ieško įrodymų, jog “mūsiškis ne blogesnis už kitus”. Dėl to jų gyvenimas pilnas įvairiausių išgyvenimų. Problemos ir dingstys dėl ko nors sunerimti vis keičia viena kitą. Ar gerai laiko galvytę? Ar išdygs pirmas dantukas laiku? Kada jis pagaliau atsisės, ropos, vaikščios? Nejaugi jis taip ir neprakalbės – jau metai, o jis dar tik “mama” ir “duok” tesako?
Mes nuolat su visais aptarinėjame mus jaudinančias problemas. Vos tik per gimtadienio šventę jūs pasididžiuojate: “Mūsų Lukas 10-ies mėnesių jau vaikščiojo!”, iškart atsiranda žymiai “sėkmingesnių”, kurie jau 9 mėnesių tai darė. Detalus tos temos nagrinėjimas kaipmat išsiplečia iki visų giminaičių pasiekimų toje srityje aptarimo. O po valandžiukės jūs susigriebsite begalvojantys, kad jūsų mylimiausias ir pats gabiausias sūnelis virto paprasčiausiu vaiku su eiliniais gebėjimais.
Mokėjimas savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, pasinaudoti puoduku tapo akivaizdžiu įrodymu to, kad vaikas jau “didelis”; jūs netveriate nekantrumu pamatyti savo atžalą išdidžiai sėdint ant puoduko. “Žibalo į ugnį” užpila kaimynė, kurios dukra jau seniai tai daro, todėl jūs tvirtai nusprendžiate: gana būti mažium. Nuo dabar pradedam draugystę su puoduku! Prieš tai reikėtų kai ką patikslinti: vienas pats jūsų vaikas negreit pasieks numatytą tikslą. Jūs būtinai turite būti šalia jo. Ar jūs pasiruošę tam?
Ar daug jūs pažįstate vaikų, kurie pradėjo lankyti mokyklą, dar nemokėdami susitvarkyti gamtinių reikalų? Atsakymas vienareikšmis – nedaug, o jei tiksliau – tokių nepažįstate. Turite suvokti, kad jei vaikas neturi kokių įgimtų ar įgytų patologijų, tuomet anksčiau ar vėliau jis išmoks kontroliuoti savo poreikius. Ką šiame kontekste reiškia “anksčiau ar vėliau”? Anksčiau, tai kada – pusės metų, metukų? Vėliau, tai – 3 ar 4 metų? Vienareikšmio atsakymo nėra ir būti negali. Turite pasikliauti tik savo asmenine nuomone apie tinkamiausią laiką ir tikslingumą. Ne močiučių, promočiučių pamokymais, kurių visi 5-10 vaikų “patys, metukų būdami, susitvarkydavo, ir nebuvo išlepinti niekam nereikalingomis ir kenksmingomis sauskelnėmis”; ne kaimynės pasakojimais, kaip ji per pastaruosius pusę metų nebepirkdama sauskelnių sutaupė tokią sumą, kiek kainuotų 20 pakuočių skalbimo miltelių.
Turite nusistatyti neginčijamą taisyklę: tai yra jūsų vaikas, jūsų pinigai, kuriuos išleidžiate sauskelnėms ir rūbeliams, tai jus tenkina/netenkina tai, ką vaikas daro/nedaro. Kada ir kaip vaikas pradės atlikinėti gamtinius reikalus – tik jūsų šeimos asmeninis reikalas. Yra tik viena šios taisyklės išimtis. Tai tik jūsų šeimos reikalas, jei tai netrukdo kitų šeimų gyvenimui (pvz. kai vaikas šlapinasi prie kaimynų durų nėra normali).

Kad nesėkmingų bandymų pratinti prie puoduko būtų kuo mažiau, pasistengsime pateikti šiek tiek teorinės informacijos.

Nuo gimimo kūdikiai šlapinimosi ir tuštinimosi nekontroliuoja. Šie procesai vyksta paklūsdami refleksams, nedalyvaujant galvos smegenų veiklai. Užduotis pripratinti prie puoduko, išvertus į protingą kalbą, būtų paversti įgimtą nesąlyginį refleksą sąlyginiu. Sėkmę lemia 3 faktoriai:
1. organų, dalyvaujančių tuštinimosi ir šlapinimosi procesuose išsivystymas, būklė;
2. nervų sistemos (ypač galvos smegenų žievės) išsivystymas, būklė;
3. išorinių veiksnių intensyvumas, t.y. tėvelių pedagoginis aktyvumas.

Išvada: kuo anksčiau pradėsite pratinti prie puoduko, tuo daugiau reikės įdėti savo jėgų. Mokymas bus tuo sėkmingesnis, neskausmingesnis ir paprastesnis, kuo labiau vaikas bus fiziškai išsivystęs.

Daugeliui kantrių ir aktyvių tėvų pavyksta pasiekti nuostabių rezultatų jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Jie didžiuojasi, kad 7-10 mėn. mažyliai pasišlapina sukomandavus: “si-si” ir pasituština, pastenėjus “a-a-a”. Čia nėra nieko nuostabaus. Daug kartų kartojant komandas, nesunku pasiekti sąlyginio reflekso atsiradimo, tik tas refleksas nėra tai, ko mums reikia. Kodėl? Nes tai ryšys tarp garso “si-si” ir šlapimo pūslės ištuštinimo. Bet grandinė turi būti visai kitokia. Ne “si-si” – pūslės prisipildymas – pasišlapinimas, o štai tokia: pūslės prisipildymas – puodukas – pasišlapinimas. Motyvu sėsti ant puoduko turi tapti fiziologinis procesas (pūslės prisipildymas), o ne garsinis dirgiklis “si-si”. Antraisiais gyvenimo metais situacija keičiasi. Nuo 9 mėn. pagal komandą klusniai sėsdavęs ant puoduko vaikas, staiga nustoja tai daryti, protestuoja ir kovoja už savo laisvę. Viskas labai suprantama – atėjo metas, kai natūraliai ėmė formuotis minėtų procesų kontrolė. Vaiko pūslė tuščia, o tie įkyrūs suaugusieji vis lenda su savo “si-si”!
Kokių stulbinančių rezultatų bepasiektumėte, tai truks laikinai (iki kokių 1,5 metų). Į tai galima pažvelgti filosofiškai. Nėra blogai, kad sutaupysite kažkokį kiekį sauskelnių ir supažindinsite vaiką su tokiu daiktu, kaip puodukas. Tik ši pažintis žvelgiant iš medicininių pozicijų bus paviršutiniška, o atsiradę įgūdžiai - netvirti.
Refleksų susiformavimo terminai labai individualūs. Sąmoninga draugystė su puoduku gali prasidėti jau 1 metų, bet visai įmanoma, kad ir 3 metų vis dar “niekaip nepavyksta”. Sunerimę dėl to tėvai bando aktyviai veikti procesą, griebiasi prievartos elementų: verčia atsisėsti ant puoduko, neleidžia atsistoti nuo jo , baudžia už “balutes” ant žemės. Pasekmės – isterika, antipatija šlapinimosi procesui, puodukui ir net tėvams. Svarbi taisyklė: jei nepavyksta susidraugauti su puoduku, dar palaukite. Pamirškite tai 1-2 mėnesius. Vėl naudokite sauskelnes, be reikalo netraumuodami nei vaiko, nei savo psichikos.

Pabaigai norėčiau apibendrinti, jog tokiu atveju yra svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę išreikšti savo nuoskaudas, susikaupusius jausmus, o tuo pačiu ir ieškotų sprendimo. Išmokimas vaikui skirti kiekvieną vakarą laiko, jo jausmų išreiškimui, gali padėti vaikui susidoroti su nemažai sunkumų savarankiškai. Visam tam, dažniausiai tinka netiesioginiai būdai.
Kaip papildomą pagalbą mažyliui, galima inicijuoti pokalbį su darželio auklėtojomis, prašant jų pasirūpinti vaikų vieta grupėje. Pasiūlykite inicijuoti daugiau žaidimų, į kuriuos gali įsitraukti visi vaikai.
Kita vertus, grupėje yra labai svarbios taisyklės, kurios galioja visiems. Tai užkerta kelią netinkamam vaikų elgesio pasireiškimui ir išskirtiniam dėmesiui, kurio trokšta kiekvienas vaikas. Jūs, kaip grupės bendruomenės atstovė, galite kelti šiuos klausimus ir ieškoti galimų sprendimų. Tačiau svarbiausia - jūsų buvimas su vaiku namuose, kad vaikas turėtų erdvę ir jaustųsi saugus, išgyvendamas vienokias ar kitokias emocijas.

Ar pradėjus kūdikį maitinti košytėmis krūtyse sumažėja pieno?

Nuo šešto mėnesio kūdikiui duodama ne tik mamos pieno, bet ir papildomo maisto. Tad krūtyse pieno iš tiesų mažėja. Jo vietą vaiko valgiaraštyje užima košytės. Prie mamos krūties jis vis dažniau glaudžiamas jau pasisotinęs, tad ir ištraukia mažiau. Kai į metų pabaigą kūdikis vis daugiau valgo papildomo maisto, krūtyse pieno dar labiau sumažėja, nes ilgėja tarpai taip žindymų, be to, ir žindomas rečiau. Nusprendus nujunkyti, pirmomis dienomis vaikutį reikia žindyti tik du kartus per parą – ryte ir vakare.

Ar yra nuorodų, kaip nustoti žindyti?

Kiekvienai mamai vis kitaip. Daug priklauso nuo priežasties, dėl kurios ji nustoja žindyti: gal grįžta į darbą ar apsisprendžia nebeduoti krūties, nes vaikučiui sukako dveji. Nusprendusi eiti į darbą, nujunkyti mama turėtų bandyti dar prieš porą savaičių, kad vaikutis turėtų laiko prisitaikyti prie naujos padėties.

Per kiek laiko galima atjunkyti kūdikį?

Nieko nebūna staiga – nei pienas dingsta, nei kūdikis atpranta. Po pirmojo pusmečio vyksta savaiminis nujunkymas. Vienas vaikas, nematydamas mamos ir nemiegodamas šalia, nuo pieno visiškai atpranta per kelias dienas, o kitam prireikia savaitės.

O kaip ir kada išmokyti vaikelį atsisakyti naktipiečių?

Naujagimį ir pirmų mėnesių kūdikį žindyti būtina ir naktį, kad sočiai pavalgęs ilgiau ir ramiau miegotų, o mamos krūtyse gamintųsi pieno (šiuo paros laiku būna riebesnis). Žindyti naktimis galima liautis į pirmųjų gyvenimo metų pabaigą. Tačiau vieni kūdikiai naktį dažniau prabunda, kiti rečiau, vienus lengviau atpratinti, o kitus sunkiau. Reikia kantrybės, laiko ir pastangų. Prieš naktį galima vaikelį pamaitinti sočiau, vakarienę atidėti vėlesniam laikui, pavyzdžiui, 1-1,5 valandos.

Kokio amžiaus mažylį lengviau nujunkyti?

Vaikas lengviausiai atpranta nuo krūties artėjant pirmam gimtadieniui. Iki dvejų metukų žindytą mažylį nujunkyti daug sunkiau, nes tai jau tampa įpročiu. Tokio amžiaus vaikelis krūties nori ne dėl pieno. Jis trokšta mamos šilumos ir paguodos. Kai mama bando krūties neduoti, vaikutis reiškia protestą. Ypač jei ji pradeda eiti į darbą ar paskaitas ir vaikutis supranta, kad yra paliekamas močiutei ar auklei. Mažylis žino: kai jis žinda, mama visada kartu su juo. Todėl ir nenori netekti krūties pienelio.

Kaip atjunkyti 1,5-2 metų pyplį?

Moteris, norinti atpratinti nuo krūties, turi dienai kitai (ar tik naktimis) išvykti iš namų ir vaikelį palikti su tėčiu ar močiute. Nematydamas mamytės vaikutis nenori krūties. Vietoj mamos pienuko galima pasiūlyti morkos, obuolio, sulčių ar arbatėlės. Kartais padeda atostogos. Nauja vieta, įspūdžiai vaikučiui padeda užsimiršti. Priverstinis „vaistas“ nuo įpročio žįsti mamos krūtį kartais būna ligoninė, jei mažylį slaugyti lieka močiutė.

Kurį vaikutį paprasčiau atpratinti nuo krūties?

Jautresniam vaikui, vadinamajam mamyčiukui, atprasti sunkiau. Jis dažniau nori prisiglausti prie mamos krūties. Taip pat būna nelengva ir dažniau sirgusiam mažyliui, kuriam ne kartą teko palikti namų aplinką.
Gal lengviau tam, kuris mamos pienuko gauna iš buteliuko?
Jei mama nutrauktą pienuką supila į buteliuką ir palieka auklei, krūtyse pieno mažėja savaime, nes ilgi tarpai tarp žindymų. Vaikutis rečiau mato mamą, rečiau reikia ir krūties.
O jei mama spenelius užklijuotų pleistru, pabarstytų pipirais, garstyčių milteliais, druska?
Išradingos mamos visko prigalvoja. Tačiau nepatarčiau spenelių kuo nors barstyti. Tokie žaidimai gali užtrukti ilgiau nei norėtųsi.

Kodėl nepatartina veržti krūtinę?

Jei užveržus krūtis dar gaminasi daug pieno, jis užsistovi, susidaro abscesas ir prireikia operacijos.

Ar yra vaistų, mažinančių pieno gamybą?

Jokių vaistų vartoti gydytojai nepataria. Pieno gamyba – tai ne tik endokrininės, bet ir nervų sistemos veiklos vaisius. Šį procesą stabdyti vaistais tikrai nepatartina. Juk ką sako auksinė taisyklė? Siekiant, kad krūtyse būtų daugiau pieno, reikia labai to norėti ir kūdikį dažniau žindyti. O mama, norinti kūdikį nujunkyti, turi nusiteikti, kad jau nebereikia to daryti, ir galvoti, kad būtina kažką keisti. Jei mamai reikia atlikti operaciją arba iškyla kita bėda, paprastai stresas užslopina pieno gamybą. Kartais jis dingsta jau po kelių valandų.

Kada patartina neskubėti nujunkyti?

Jei mažylis peršalęs, karščiuoja, kosėja, sloguoja arba serga kuria kita liga, kai sunkiai dygsta dantukai, išgyvena stresą (pavyzdžiui, namuose atsirado auklė), tada nieko negalima keisti – nei vaikučio mitybos, nei įpročių.