Perkeliu mazuliuliukės informaciją pagarbą žmogui, pratinti gerbti kitų teises;
2) skiepyti socialinę etiką: žmonių santykiavimą palenkti moralei, jėgos polinkį – etinėms normoms, ugdyti atsakingumą, pagrystą sąmoningumu; skiepyti socialinį teisingumą;
3) ugdyti įsijautimą: kitų supratimą, užjautimą.
Sprendžiant vaikų auklėjimo šeimoje uždavinius, paisoma bendrų psichologinių – pedagoginių reikalavimų. Juos pateikia Z.Bajoriūnas remdamasis P.Kapterevu:
1) pats bendriausias šeiminio auklėjimo uždavinys – pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus;
2) geras auklėjimas turi būti visuomeninis auklėjimas. Vaikas turi vystytis tarp bendraamžių – tik tarp draugų jis jaučiasi gerai, laisvai;
3) vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.
Auklėjimo šeimoje stilius.
Kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius.
Pagal tai, kas vadovauja šeimos veiklai, galima išskirti keturis šeimos tipus ( remiantis M. Pšetačnikova): 1) didžiausias autoritetas šeimoje yra tėvas, kuris visų pirma vykdo vaiko elgesio kontrolės funkcijas; 2) tas funkcijas atlieka motina, todėl ji čia turi didelį autoritetą; 3) yra pusiausvyra tarp vyro ir žmonos; 4) šeimoje susikuria tarpinė padėtis tarp vyro ir žmonos priklausomai nuo to, kuris iš jų šeimoje vyrauja.
Lietuvių pedagogai apie auklėjimą šeimoje J. Vabalas- Gudaitis apie tėvų pareigas
Tėvai pirmiausia turi gerai pažinti savo vaikus, žinoti jų interesus, polinkius, domėtis vaikų gyvenimu ir mokslu.
Iš pat mažų dienų vaikas turi jausti nuolatinį tėvų dėmesį. Labiausiai vaiką auklėja tėvų tarpusavio santykiai, bendravimo būdas. Riksmas, barniai, gąsdinimai neveiksmingi- jie tik rodo tėvų bejėgiškumą, po kuriuo slepiasi savivalė ir pedagoginis neraštingumas.
J.Vabalo- Gudaičio manymu motina turi išmokyti vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, dainuoti ir šokti, net skaityti, rašyti, skaičiuoti, o mergaites- dar ir siūti, megzti, šeimininkauti. Tėvas- supažindinti berniukus su savo darbu, paaiškinti svarbesnius politinio bei valstybinio gyvenimo įvykius, formuoti vaikų pasaulėžiūrą, ugdyti pareigą sąžiningai atlikti mokykloje skirtus namų darbus. Tiek auklėdami, tiek mokydami tėvai turi dirbti išvien.
Tėvų meilė vaikams turi būti saikinga ir sąmoninga.
Maceina apie tautinį auklėjimą.
A. Maceinos teigimu, šeima yra tas pradas, kuris skleidžia tautiškumą individuose ir parengia svarbiausius tautos gyvavimo principus.
Tautiškumo ugdymas šeimoje prasideda dar prieš individo gimimą. Šeima yra svarbiausia tautiškumo ugdytoja.
Šeimos meilė virsta tėviškės meile, o tėviškės meilė vėliau perauga į Tėvynės bei tautos meilę. Maceinos nuomone, šeima labiausiai ugdo jaunosios kartos tautiškumą.
J. Geniušas apie fizines bausmes.
• Mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Mušami vaikai ateityje patys bus žiaurūs- kas buvo mušamas, tas visuomet turės norą mušti kitus.
• Mušimas žemina vaiką, slopina jo žmoniškumą ir aukštesniuosius jausmus. Mušimu slopinama vaiko savigarba, o kaip tik ji neleidžia blogai elgtis.
• Mušimas žemina ne tik mušamąjį, bet ir mušantįjį. Mušimas rodo tik tai, jog suaugusieji yra pikti, neteisingi ir daug stipresni už vaiką. Mušdami jį, tėvai griauna ir savo autoritetą.
• Mušimas nepadeda auklėti, nepašalina vaiko ydų. Mušimas sukelia baimę, o ji nėra gera auklėjimo priemonė. Baime negalime įkvėpti kilnių minčių, gėrio, grožio, tiesos...
• Mušimas ypač neigiamai veikia nervingus vaikus. Su tokiais vaikais reikia elgtis itin atsargiai. Mušimas galutinai išderina nervingų vaikų nervų sistemą, daro juos neurotikais.
G. Petkevičaitė- Bitė apie mergaičių auklėjimą.
• Pedagogė griežtai pasisako prieš fizines bausmes. Mušdami vaiką, tėvai žaloja jo sielą.
Bitė aiškino, jog kiekvieną vaiką būtina gerbti kaip žmogų. Ji pabrėžia: „ Į širdį kelias eina per širdį“.
• Ypatingą dėmesį Bitė skiria mergaičių auklėjimui šeimoje. Pedagogė aiškina, jog šeimoje mergaitę reikia išmokyti visokių darbų, rengtis, elgtis įvairiomis situacijomis, laikytis higienos reikalavimų. Šeimoje turi būti ugdoma mergaitės išorinė ir vidinė kultūra. Moralinis grožis kur kas vertingesnis už išvaizdą, todėl pats didžiausias mergaitės turtas ir grožio etalonas yra dora.
L. Jovaiša apie darbinį auklėjimą šeimoje.
Profesorius pataria tėvams jau žaidžiančius vaikus pratinti būti darbščiais ir pareigingais. Reikia mokyti vaikus pažaidus sudėti žaislus į jiems skirtą vietą.Vyresni vaikai vis labiau įtraukiami į šeimos buities darbus. Pedagogas pataria tėvams neskirstyti darbų į moteriškus ir vyriškus.
Taigi tėvų pareiga išmokyti vaikus dirbti palaipsniui.
Užsienio šalių šeima
Anglų šeima.
Pirmą kartą patekęs į Angliją žmogus pastebi nepriekaištingai išauklėtus vaikus. Jų tradicija- su vaikais elgtis santūriai, net šaltai. Tai verčia vaikus tvardyti savo jausmus. Vaikai pratinami būti labai savarankiški. Tėvai drausmina vaikus nuo labai ankstyvo amžiaus. Drausminimo paskirtis aiški- negailestingai slopinti tam tikrus įgymius ir polinkius.
Anglų vaikas nelinkęs skųstis, ko nors prašyti ar reikalauti, įpratęs būti vienas ir kuo rečiau priminti tėvams save.
Amerikiečių šeima.
Atsakomybė už vaikų auklėjimą tenka abiejiems tėvams.
Amerikoje iš mažens ugdoma labai didelė pagarba visa kam, kas gyva: vabalėliui, gėlei, lapeliui...Ugdoma pagarba ir žmogui- visiškai nesvarbu, ar jis vadovauja didelei įmonei, ar šluoja gatves. Suaugusieji irgi labai gerbia vaikus. Jeigu pravirksta, jį paglosto, paduoda nosinaitę, atneša vandens akims nusiplauti. Po kažkiek laiko vaikutis irgi taip elgsis.Taip išugdomas subtilus empatijos jausmas.
Tėvų ir vaikų ryšiai gana artimi.
Šeimos daug dėmesio skiria įvairiapusiam ekonominiam švietimui. Vaikai iš mažens mokomi taupyti: dėti centą prie cento, turėti savo pinigų, kuriuos būtų galima investuoti.
Šeimą sukuria užstalė, malda prieš valgį. Jeigu jos narių interesai aiškiai skiriasi, kompromiso ieškoma ramiai ir santūriai.
Vokiečių šeima.
Vokietijoje ant pašto dėžučių, automobilių stiklų, daugelių kitų vietų galima pamatyti lipdukų su užrašu „Visa širdis vaikams“. Taip gyvenime ir elgiamasi. Vaikui gimus, motina paprastai atsisako darbo. Vyrauja nuomonė, kad mažiausiai trejus metus vaikas turi augti šalia motinos.
Tėvai be didesnės prievartos sutaria su vaikais, gerai išaiškina jiems kas galima ir kas negalima, kas priimtina ir kas nekultūringa.
Vokiečiai labai stengiasi išmokyti vaikus taupumo. „ Sutaupyti- tai reiškia uždirbti“.
Švedų šeima.
Vaikų auklėjimui ir priežiūrai daug dėmesio skiria moterys, nors ir vyrai visapusiškai padeda žmonoms. Vaikai mokomi būti savarankiški, todėl smulkmeniškai neglobojami. Išskirtinai rūpinamasi ekologiniu švietimu, žmogaus ir gamtos santykiu. Iš mažens stengiamasi ugdyti vaikų gebėjimus. Švedai leidžia vaikus į įvairias specializuotas mokyklas, būrelius, klubus ir kt. Šeimos tarpusavio santykai nuoširdūs, geri, nors vaikai ir nederina kiekvienos smulkmenos su tėvais.
Japonų šeima.
Tėvų pareiga- kuo geriau išmokslinti ir išauklėti vaikus. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga.
Pasak japonų, vaikas iki penkerių šešerių metų šeimoje turėtų būti princas, iki dvylikos- tarnas, o nuo trylikos metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.
Abu tėvai atlaidūs savo vaikams. Tėvas nėra per daug įsitraukęs į auklėjimą, nes paprastai jo nebūna namie. Barimas, mušimas, gąsdinimas- japonų šeimoje visiškai netaikytini poveikio būdai.
Japonų vaikai mokomi vertinti ir taupyti laiką. Šeimos itin daug dėmesio skiria bendravimo kultūrai.
Dažniausiai auklėjant vaikus šeimoje iškylantys klausimai.
• Kas turėtų auklėti vaikus?
• Tėvai dažnai galvoja, kad ne visas vaikų auklėjimas priklauso jiems.
• Nemažiau svarbi problema yra tėvystės atostogos.
• Vaikų auklėjimas: ar auginsime vaikus be diržo?
• Koks turėtų būti efektyvus vaikų auklėjimas?ir kt. 
nu va pasigyriau kokie jie saunuoliai ir...nusunciau kad nupirktu kavos o jie ledu prisipirko
