Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…

Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia
Sveikinimų atvirukai

Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…

Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

Saulėtą rytą pamojuokim Saulei, nes ji moteris, Pėdomis paglostykim Žemę, nes ji - moteris.
Nulenkim galvą gyvybei, nes ji - moteris,
Nusišypsokim sau, nes mes - moterys!

Pametė senelis pirštinę. Štai bėga pelytė. Įlindo į tą pirštinę ir kiūti.

Atšokavo varlė ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė. O tu kas?

- Varlė kvaklė. Leisk mane.

- Eikš!

Bėga kiškis ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė ir varlė kvaklė. O tu kas?

- Kiškis piškis. Leiskite ir mane!

- Eikš!

Bėga lapė:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė ir kiškis piškis. O tu kas?

- Laputė kūmutė. Leiskite ir mane!

- Eikš!

Tupi visi, bėga vilkas ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė. O tu kas?

- Aš – vilkas pilkas. Leiskite ir mane į pirštinę!

- Eikš!

Eina lokys riaumodamas ir klausia:

- Kas gi čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė ir vilkas pilkas. O tu kas?

- Aš lokys lepečkojis. Leiskite ir mane į pirštinę.

- Eikš!

Ir jis įlindo.

Bėga šernas:

- Kriu, kriu, kriu! Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė, vilkas pilkas ir lokys lepečkojis. O tu kas?

- O aš šernas aštriailtis. Leiskite ir mane pirštinėn!

- Eikš!

Eina medžiotojas, mato, – pirštinė kruta. Jis kai šaus – va, kiek kailių!

''Visų pirma, aš pasaką sekdavau iki meškos, kuriai įsiropštus plyšdavo pirštinė, ir visi žvėrys išsilakstydavo po mišką. Visų antra, visada pasaką su vaikais vaidindavome. Visi klasės vaikais susėsdavo ratuku ir susikabindavo rankomis. Tai – pirštinė. Kiti herojai laukdavo klasės kamputyje ir atkeliaudavo prie pirštinės, kai būdavo jų eilė. Be to, kai paklausdavo, kas pirštinėje tupi, tai išvardindavo VISI vaikai. Kai pirštinė plyšdavo, visi vaikai išsiridendavo po visą klasę.

Po to paprašydavau, kad visi vaikai pasiimtų po vieną SAVO pirštinę ir užduotis būdavo rasti klasėje (grupėje) kuo daugiau daiktų, kuriuos būtų galima sukišti į pirštinę jos nesuplėšant. Kai pirštinės būdavo pripildytos, visi susėsdavome ratu, aptardavome jų turinį, suskaičiuodavome, kas turi daugiausiai, kas mažiausiai (dažniausiai braižydami grafikus, nes jau su keturmečiais ir tuo labiau penkiamečiais tai – puiki užduotis ir puiki matematikos pamoka).

Žodžiu, smagi pasaka ir galima prisigalvoti įvairios smagios veiklos'' pacituota

Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

Saulėtą rytą pamojuokim Saulei, nes ji moteris, Pėdomis paglostykim Žemę, nes ji - moteris.
Nulenkim galvą gyvybei, nes ji - moteris,
Nusišypsokim sau, nes mes - moterys!