Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.