Pirmadienis, 2022-05-23, 8:52 PM
Welcome Svečias
Pagrindinis | Registracija | Prisijungti
''Kartą užsukęs, negali sustot...''









  • Page 1 of 1
  • 1
Forum moderator: jurgutex, Romeniukas  
Forumas » ŠVENTĖS » Kalėdos-Naujieji metai » Kalėdinis laikraštukas (Pasidalinkime informacija...)
Kalėdinis laikraštukas
sandrulia7Data: Penktadienis, 2009-11-20, 9:37 AM | Žinutė # 1








[ (LT) ]

Grupė: Patikimi
Lygis:
Miestas:Utena
Forumo mylimieji
Žinutės: 5896
Apdovanojimai: 22
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už nuoširdumą
Pasidalinkime mintimis, idėjomis apie tai, ką būtų galima rašyti ir galbūt rašote kalėdiniuose laikraštukuose???
Atsijungęs
IrceData: Penktadienis, 2009-11-20, 5:46 PM | Žinutė # 2








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Kalėdų seneli,-
Ruda voverytė
Tau nori į ausį
Kažką pasakyti.

Kalėdų seneli,-
Ilgai keliavai,
Ar tu dovanėlių
Nepamiršai..

--------------------------------

Kalėdų naktį apsilanko balti grąžūs angelai, kurie tave apsaugo kiekvieną dieną. Su angelais kartu keliauja ir KALĖDŲ SENELIS. Būk geras ir kiekvieną dieną gausi gerą nuotaiką, gerumą širdyje ir pačią svarbiausią dovaną - džiaugsmą.
Su Šv. Kalėdom!


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Penktadienis, 2009-11-20, 5:50 PM | Žinutė # 3








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
nzn ar cia tinka,bet gal kam pravers 10

KALĖDOS

Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos - Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji - Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės - jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių - tik vakare. Svečių lankymas - antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Jų metu vėl vaišinamasi tradiciniais kalėdiniais valgiais, tą vakarą sakomi linkėjimai, ant šventinio stalo dega blogį apvalanti žvakė, prisimenami saulėgrįžos laikotarpiui būdingi burtai, orų spėjimai.
Iki pat Trijų Karalių - įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti daugiau bėdos negu naudos - ledai javus išmuš ir kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas sek. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi, triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti. Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kur tikisi už savo dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti dar XVIII a.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Penktadienis, 2009-11-20, 5:51 PM | Žinutė # 4








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Oro spėjimai

* Jei Kalėdų rytą šalta - tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
titanikeData: Ketvirtadienis, 2010-09-30, 1:52 PM | Žinutė # 5








[ (LT) ]

Grupė: Dalyviai
Lygis:
Miestas:Kėdainiai
Forumo ištikimieji
Žinutės: 1691
Apdovanojimai: 18
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
KALĖDŲ PASAKA
Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno maža mergaitė Adriana. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adrianos mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.
Vieną kartą Adriana su savo broliuku Pijumi žaidė sniego gniūžtėmis, o jų draugė lipdė senį besmegenį. Lauke Adriana pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adriana su savo broliuku Pijumi ir drauge irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.
- Tai buvo labai seniai, - pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė. Jaunuolis ją vedė, ir jie gyveno pasakų miške.
- O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio? - paklausė Adriana.
- Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu. Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė, ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno. O tame malūne rado stebuklingą grūdą. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!
- Elfas atsistojo ir nepastebimai išnyko.
Kada vaikai grįžo namo, Adriana papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adriana atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia
Atsijungęs
titanikeData: Ketvirtadienis, 2010-09-30, 1:53 PM | Žinutė # 6








[ (LT) ]

Grupė: Dalyviai
Lygis:
Miestas:Kėdainiai
Forumo ištikimieji
Žinutės: 1691
Apdovanojimai: 18
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
kalėdinė pasaka „kalėdinis stebuklas“
Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia
Atsijungęs
jjuodaakeData: Pirmadienis, 2011-10-17, 11:42 AM | Žinutė # 7








[ (US) ]
Grupė: Removed


Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:





Sia pasakaite readau suoermamose ir man ji labai patiko, todel dalinuosi:)

GRIGO RATAI

Buvo Kūčių diena.Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.
Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.
- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.
- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.
- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.
Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.
- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė
- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.
- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti
- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.
- Tai nakvynės nori?
- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.
- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.
Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.
- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.
- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.
Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas
- Prašom.
Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.
Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:
- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.
Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.
- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.
- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.
- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.
Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.
- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.
- Kodėl nieko nesakei?
- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.
Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.
- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.
- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:
- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.
Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.
- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.
- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.
- Aš tikiu, kad rasim.
- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.
- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.
- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.
- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.
- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.
- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis
- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.
- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.
- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .
- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.
- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.
Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:
- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.
- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.
- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.
- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas
- Įklimpom,- paaiškino Grigas.
Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.
- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.
Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:
- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.
Forumas » ŠVENTĖS » Kalėdos-Naujieji metai » Kalėdinis laikraštukas (Pasidalinkime informacija...)
  • Page 1 of 1
  • 1
Search:



Kartą užsukęs negali sustoti© 2022