Sodinant obelis ar kriaušes reikia galvoti ne apie tai, kaip jie atrodo sodinimo metu, bet kaip jie atrodys užaugę. Dažname sode vaismedžiai pasodinami per tankiai. Jie suauga, sutankėja, vainikai kyla į viršų, o apatinės jų dalys apsinuogina. Blogėja vaisių kokybė, po medžiais dėl šviesos stokos nebeauga kiti augalai.
Sodinimo atstumai priklauso nuo veislių ir nuo poskiepių. Obelis ir kriaušes su sėkliniais poskiepiais kolektyviniame sode, kurio tarpueiliuose numatoma auginti dar ir kitus augalus, reikėtų sodinti paliekant tarp eilių ne mažiau kaip 6-7 m. Eilėse atstumai tarp vaismedžių gali būti 4-5 m. Su pusiau žemaūgiais intarpais atstumą tarp eilių galima sumažinti iki 5 m, o eilėse iki 2,5-3m. Tiktai su žemaūgiais poskiepiais arba ilgesniais jų intarpais ir planuojant auginti plokščius vainikus, atstumus tarp eilių galima sumažinti iki 4 m.

Vaismedžių Sodinimas
Obelys ir kriaušės gali būti sodinamos rudenį arba pavasarį. Rudenį reikėtų sodinti anksčiau, spalio mėnesio pirmoje pusėje. Tuomet skiepai iki šalčių spėja prigyti, pradeda auginti naujas šaknis, kurios aprūpina jaunus medelius jeigu ne maisto medžiagomis, tai bent vandeniu. Anksčiau pasodinti medeliai geriau žiemoja. Suvėlavus sodinimą geriau atidėti iki pavasario. Pavasarį geriau sodinti ir lepesnių veislių kriaušes. Menkai prigijusios pirmąją žiemą jos dažniau pašąla.
Numatyti sodinti pavasarį skiepai apkasami žiemai pusiau gulsti. Jų kamienai iki pusės apipilami žemėmis. Labai naudinga šaknis ir kamienus pridengti durpėmis. Prasidėjus pastoviems šalčiams, skiepų vainikai uždengiami eglišakėmis arba kita medžiaga, kuri sulaiko sniegą ir apsaugo juos nuo didesnių šalčių.
Jeigu dirva gerai paruošta, sukultūrinta ir įtręšta, vaismedžiams sodinti pakanka iškasti tokio dydžio duobes, kad į jas tilptų šaknys.
Blogiau paruoštoje dirvoje kasamos didesnės duobės, kurios pripildomos ariamojo (paviršinio) sluoksnio žemių, sumaišytų su trąšomis.
Didesnėse duobėse jaunų vaismedžių šaknys geriausiai vystosi įtręštoje duobėje ir labai nenoriai auga už jos ribų. Todėl vyresni vaismedžiai pradeda skursti ir silpniau auga, kol šaknys prasiskverbia už duobės ribų.
Normali duobė yra 80-100 cm pločio ir 60 cm gylio. Gilesnes duobes reikia kasti tik ten, kur podirvis yra nelaidus. Tada duobė kasama iki laidaus sluoksnio.
Reikia visiškai atsisakyti molio priedo į duobių dugną ir tuo labiau duobių šonų plūkimo moliu. Molio sluoksnis tik laikinai pagerina vaismedžių augimą. Vaismedžių šaknys sunkiai skverbiasi per nelaidų molio sluoksnį, o jeigu moliu išplūkti ir duobės šonai, jos auga kaip vazone. Paaugusiam vaismedžiui duobėje esančių maisto medžiagų nebeužtenka normaliai mitybai ir jis pradeda skursti. Į aplinkinį dirvožemį perauga tik pavienės šaknys, o po vaismedžiu susidaro tuščias nuo šaknų “šulinys”. Todėl net labai lengvose smėlio dirvose molį (geriau priemolį) reikia išmaišyti visame dirvos tūryje.
Netinka į duobes dėti šviežią mėšlą. Užkastas duobės dugne, jis užrūgsta ir sudaro nelaidų sluoksnį. Kai kada jis net apdegina jaunas vaismedžių šaknis. Duobėms užpilti netinka ir durpės, ypač šviežios. Jos džiovina vaismedžių šaknis, absorbuoja tirpias maisto medžiagas, ir net gausiai tręšiamas vaismedis gali pradėti badauti.
Geriausiai duobę pripilti ariamojo sluoksnio žemės su komposto, gerai perpuvusio mėšlo ir mineralinių trąšų priedu. Iš gilesnių sluoksnių iškastas podirvis į duobę nepilamas, bet paskleidžiamas aplinkui.
Komposto arba perpuvusio mėšlo į normalaus dydžio duobę dedama 20-30 kg (3-4 kibirai). Fosforo trąšos ir net jų perteklius vaismedžiams nekenkia. Priešingai, jos padeda šaknims greitai regeneruoti. Dirvoje jos mažai judrios, neišsiplauna ir sudaro maisto medžiagų atsargą ilgam laikui. Į duobę galima berti 0,8-1,2 kg superfosfato. Su kalio ir azoto trąšomis reikia elgtis atsargiau. Jos greitai tirpsta ir gali apdengti nukirstas neprigijusias vaismedžių šaknis. Todėl į duobę galima dėti ne daugiau kaip 200-250 g kalio ir 100-150 g azoto trąšų. Visos trąšos gerai permaišomos duobėje, ypač apatinėje dalyje, iki 2/3 jos gylio.
Prieš sodinimą vaismedžių šaknis būtina pamirkyti mėšlo ir molio arba bent molio tyrėje. Ji daroma grietinės tirštumo, gerai sumaišant mėšlą ir molį arba sunkesnę dirvą (santykiu 1:4-5) su vandeniu. Į tyrę, ypač jei nedėta mėšlo, galima įdėti iš anksto karštame vandenyje ištirpinto heteroauksino. Jo dedama 0,1 g į kibirą vandens.
Sodinimo gylis priklauso nuo dirvos ir poskiepių. Į sėklinius paskiepius skiepyti vaismedžiai sodinami iki šaknies kaklelio arba 2-3 cm virš jo. (Šaknies kakleliu vadinama vieta, kur šaknys pereina į stiebą; paprastai toje vietoje šiek tiek keičiasi žievės spalva.) Lengvose dirvose galima sodinti ir giliau, sunkesnėse – reikia sodinti griežtai pagal rekomendacijas. Per giliai pasodinti vaismedžiai kelerius metus auga silpnai, kol susidaro nauja seklesnė šaknų sistema. Sekliai pasodintų medelių šaknys apsinuogina, jie taip pat blogai auga, lengvai išvirsta, be to, šaltą besniegę žiemą šaknys gali greičiau pašalti. Kartais anksčiau pasodinami vaismedžiai, o vėliau ant sklypo užvežamas naujas dirvos sluoksnis ir vaismedžiai užpilami. Atkasus mažas duobutes prie paties kamieno mažai pagerėja medžių augimas, nes pagrindinės jų šaknys yra po giliu dirvos sluoksniu. Priešingai, tokiose duobutėse rudenį ir pavasarį kaupiasi vanduo ir gali nukentėti apatinė kamieno dalis. Jeigu iš anksto planuojate pakelti sklypą, skiepus reikia pasodinti ant kaupelių, kad vėliau dirvos paviršius išsilygintų.
Obelys su vegetatyviniais poskiepiais gali būti sodinamos giliau. Tai netgi padidina poskiepių efektą, iš apkastos jų dalies greitai išauga naujos šaknys. Tačiau skiepijimo vieta turi likti virš dirvos paviršiaus ir nebūti užpilama toliau dirvą dirbant. Jeigu įskiepis bus apkaupiamas, gali išaugti kultūrinės veislės vaismedžio šaknys ir dings žemaūgio poskiepio įtaka.
Su žemaūgiais intarpais skiepai būtinai sodinami giliau, kad bent 10 cm intarpo atsidurtų dirvoje. Tada vaismedžiai geriau įsitvirtina dirvoje, sumažėja pašalimo pavojus, ir leidžia mažiau šaknų atžalų. Tačiau viršutinė skiepijimo vieta irgi visuomet turi likti virš dirvos.
Reikia atsiminti, kad šviežiai pripiltoje duobėje net ir gerai suminta dirva nuslūgsta dar 4-6 cm ir daugiau. Todėl iš pradžių vaismedžių šaknys užpilamos šiek tiek giliau. Sodinti geriausia dviese. Pirmiausia duobė pripilama paruoštos su trąšomis žemės, joje padaromas kaupelis, ant kurio statomas skiepas ir tolygiai išdėstomos jo šaknys. Vienas žmogus prilaiko skiepą, o kitas užpila jo šaknis. Užpilamas skiepelis šiek tiek pajudinamas, kad žemės pabyrėtų į tarpus tarp šaknų. Užpilta žemė tolygiai suminama. Baigus užpilti duobę, iš aplinkinės dirvos padaroma lėkštė ir skiepas gausiai paliejamas 1-2 kibirais vandens. Palieti būtina neatsižvelgiant į dirvos drėgnumą sodinimo metu. Jeigu pasodinti medeliai tuojau pat nemulčiuojami, palieta lėkštė užpilama sausa žeme, kad ji neskilinėtų ir mažiau garuotų vanduo.
Kad pasodinti medeliai neiškryptų, juos reikėtų pririšti prie baslio. Baslį geriau kalti ne vertikaliai, bet įstrižai prieš vyraujančių vėjų kryptį. Tuomet baslys nepažeidžia šaknų ir geriau apsaugo skiepą nuo išvirtimo. Visais atvejais baslio viršūnė turi būti žemiau skiepo šakų, kad jos nesitrintų į jį ir nesužeistų.
Jeigu sodinama rudenį, skipelį reikėtų nubalinti, kad žievei nepakenktų besikaitaliojančios pavasario temperatūros.

Dažnai tenka pastebėti, kai rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje „rūpestingi“ sodininkai keliauja su sodinukais, išdidžiai rodydami vienas kitam, kokie jie geri: šakoti, su dideliais plačiais žaliais lapais... Tačiau čia slypi pirmoji rimta vaismedžių sodinimo klaida.
Iš tikrųjų sodinti sodinukus reikia rudenį, tačiau tik tuomet, kai pradeda kristi lapai — vadinasi, vaismedžiai nebeauga. O šį darbą baigti ne vėliau, kaip likus 3 savaitėms iki nuolatinių šalčių. Tuomet garantuojama sėkmė ir yra vilties, kad jūsų sodinukai prigis.
Pavasarį, atvirkščiai, su sodinukais reikėtų pasiskubinti — medžius ir vaiskrūmius sodinti augalų ramybės periodo metu, kai pumpurai dar neišbrinko. Kai tik žemė atšils, iš karto pradėkite sodinti. Geriausias sodinimas rudenį — spalio 5-10 dienomis. Žinoma, priklausomai nuo oro gali būti išimčių, todėl kalendorinis laikas turi būti vidutinis.

Sodinukai

Įsigiję sodinukus, atkreipkite dėmesį į jų kokybę. Ar gerai išsivystė šaknys, ar nėra auglių (tai šaknų vėžys), koks kamienas ir išsišakojimas. Neimkite silpnų, neišsivysčiusių sodinukų. Vėliau jų auginimui reikės daugiau laiko, o naudos bus mažai.
Prieš sodinimą įdėmiai apžiūrėkite sodinukus, jeigu smulkiųjų šaknelių dalis sulaužyta, nupjaukite jas iki sveikos vietos. Nupjaukite lygiai, o ne skersai, kad žaizda būtų kuo mažesnė.
Ir dar — be reikalo nenupjaukite smulkiųjų šaknelių. Juo galingesnė sodinukų šaknų sistema, tuo geriau augalai prigyja. Sodinimo metu nepalikite sodinukų saulėje arba vėjuotoje vietoje. Jeigu dėl kažkokios priežasties ne iš karto sodinate, pridenkite sodinuką šlapiu skuduru.

Duobė

Obelims, kriaušėms, vyšnioms ir slyvoms duobę paruoškite iš anksto. Iškaskite prisilaikydami būtinų tarpų. Priimtinas atstumas tarp medžių toks:

Obelis ir kriaušė

Žemaūgiai, pusiau žemaūgiai paaugę

Tarp eilių:

3-3,5 m

4-5 m

Eilėje:

2,5 m

3-3,5 m

5-6 m

Slyva

Tarp eilių:

4 m

Eilėje:

3 m

Vyšnia

Tarp eilių:

4 m

Eilėje:

3 m

Pavasariniam sodinimui duobės kasamos rudenį, o rudeniniam — mėnuo iki sodinimo. Kuo ilgiau duobės bus atviros, tuo geriau išsikedens žemė, šaknims bus lengviau žemėje įsišaknyti. Duobės dydis: gylis — ne mažiau 60 cm, o skersmuo — 1 m. Sunkiose molingose žemėse kasamos didesnio dydžio duobės.
Viršutinį, derlingą dirvos sluoksnį atidėkite į vieną pusę, o apatinį nederlingą (pakraikymui) — į kitą. Iškasus nurodyto dydžio duobę, išpurenkite joje žemę, duobės centre įstatykite kuolą, prie kurio vėliau priryšite medį, ir užbarstykite derlinga žeme. Įdėkite į duobę 2 kibirus gerai suplėkusio mėšlo, tik ne šviežio. Mėšle neturėtų būti grambuolių lervų, kurios vėliau sugrauš šaknis.
Jeigu dirva rūgšti, ypač kauliniams (vyšnios, slyvos ir kt.), iš duobės išimtą žemę sumaišykite su kibiru gesintų kalkių, durpių, kurios išsaugoja drėgmę, neleidžia dirvai susiplūkti ir padeda geriau išsivystyti šakniniams plaukeliams. Šią operaciją reikia atlikti iki sodinimo (prieš mėnesį).

Sodinimo gylis

Daugelis duobę kasa sodinimo dieną arba išvakarėse. Iš tokio skubotumo nieko gero nebus. Dirva greitai nusės, sodinuko šakninis kaklelis bus per gilus. Įgilintam medžiui gali pakenkti šalčiai, nudegimai, vėžys ir lapų dėmės.
Įgilintos vyšnios ir slyvos tokio sodinimo metu suserga pavojinga liga — lipais. Sergančių medžių lapai vystosi smulkūs, dalis šakų nudžiūsta ir derlius būna silpnas.
Pasodintą medelį tuojau pat palaistykite, geriausia — 2 kartus. Tuomet drėgmė tolygiai prasiskverbs į šaknis. Tolygiai palaisčius dirvą duobėje, žemė vienodai nusės, kas labai svarbu. Vieno sodinuko palaistymui reikia sunaudoti 2 kibirus vandens. Palaisčius kojomis palyginkite aplink medelį žemę ir uždenkite nedideliu komposto, durpių arba senų lapų sluoksniu. Toks mulčiavimas padės geriau susidaryti dirvožemio plutelei.
Pradedantys sodininkai daro dar vieną klaidą. Lietingą rudenį nelaisto sodinukų, nes dirva ir taip drėgna. Tačiau laistyti reikia, kad žemė duobėje nusėstų tolygiai, tuomet medelis geriau prigis.
Jeigu pasodinote medelį rudenį, apkaupkite jį dirva (maždaug 25-30 cm). Žemės paimkite iš kitos vietos. Apkaupimas apsaugos šaknis nuo nušalimo. Pavasarį, kai tik žemė atšils, nuimkite apkaupimą, žemę išlyginkite.

Parišimas

Neužmirškite medelį pririšti prie kuolo. Jaunus, neįsišaknijusius medžius po sodinimo jau siūbuos vėjas, plėšys šaknis ir palenks sodinuką. Tuomet jie ne tik blogai prigis, bet ir vėliau blogai augs. Kuolas neturi būti labai aukštas: jo viršūnė neturi liesti kamieno.
Svarbiausia — 2 vietose stipriai pririškite (geriausia minkštu plaušu) kamieną: 20 cm aukštyje nuo dirvos paviršiaus ir maždaug metru aukščiau.

Kone kasmet sodininkai patiria nuostolių dėl šalnų. Štai ir šį pavasarį šaltis pakando gražiausius žiedus, šiltnamiuose apšąlo pasodinti pomidorų ir agurkų daigai, pajuodo braškių žiedai.
Nuo šalnų dažniau nukenčia žydintys vaismedžiai: abrikosai, persikai, trešnės, vyšnios, kriaušės, obelys. Jų žiedai gali ištverti du laipsnius šalčio, jaunos užuomazgos dar jautresnės. Vieno laipsnio šaltukas jau gali jas pražudyti. Kai kuriais metais Lietuvoje net birželio pradžioje būna keletą laipsnių šalčio siekiančios šalnos. Nuo šalnų patiriamas dvigubas nuostolis - netenkama derliaus ir vaismedžiai ima pramečiuoti, nes kitiems metams suformuoja dvigubai daugiau žiedinių pumpurų.
Renkantis vietą sodui reikia žinoti, kad slėniuose augalai dažniau nušąla, nes šaltas oras sunkesnis už šiltą, todėl telkiasi žemumose. Yra keletas būdų, kaip galima apsisaugoti nuo šalnų. Labiausiai žinomas - dūminimas. Dūmai sumažina šilumos spinduliavimą, o patekėjusi saulė per juos ne taip greitai atitirpina pašalusius žiedus ar užuomazgas. Taip galima išsaugoti nors dalį derliaus. Dūmijančius laužus reikia kurti toje pusėje, iš kur juda oras, pučia vėjas. Į laužą reikia nuolat dėti durpių, lapų, žalios žolės, kad kuo daugiau sklistų dūmų. Tokiu būdu oro temperatūrą sode galima pakelti vienu ar dviem laipsniais.
Prieš šalnas nepatariama purenti dirvos, nes suardomi kapiliarai ir šiluma iš gilesnių žemės sluoksnių negali patekti į viršų. Artinantis šalnoms supurentas dirvas reikia suspausti, o sausas palaistyti, nes sausos dirvos per šalnas greičiau atšąla. Tai ypač svarbu žemaūgių vaismedžių sode, braškyne, darže. Augalų atsparumą šalnoms padidina kalio ir fosforo trąšos. Azotas - sumažina, todėl prieš šalnas augalų geriau nesalietruoti.
Jei šalnos vis dėlto pakando augalus, juos galite išgelbėti purkšdami vandeniu, nes žiedai ir užuomazgos žūva, kai saulė išgarina drėgmę. Purkšti reikia anksti ryte labai smulkiais lašeliais. Tada įsidienojus saulės spinduliai ne taip greitai išgarins pašalą.

Sodų priežiūra po žydėjimo

Norintieji gero ir kokybiško derliaus, būtinai sodmenis turi nupurkšti jiems nužydėjus. Vyšnaites purkškime topazu. Šis preparatas medelius apsaugo nuo kenkėjų. Nuo ligų jokiais chemikalais galime ir nepurkšti, nes jos atsparios ir retai kada serga. Kuo chemijos mažiau, tuo geriau. Pasitaiko, kad šiuos kaulavaisius puola amarai, tuomet purkšti būtina.
Obelims didžiausią žalą padaro žiedgraužiai. Todėl kasmet reikia stengtis ir nepavėluoti nupurkšti pirmąjį kartą. Jei metai derlingi, didelių nuostolių nepatiriama, bet esant menkesniam vaismedžių žydėjimui galima likti be vaisių. Decis nelabai padeda, todėl dabar dažniausiai naudojamas fastakas, arivo.
Po žydėjimo obelaitės purškiamos ditanu arba ataku. Kokiu santykiu jį skiesti su vandeniu, nurodoma instrukcijose. Fastaku purškiama vėliau, jei pastebima, kad išplitęs vaisėdis.
Trečią kartą purškiant naudojamas skoras. Jis, kaip ir ditanas, apsaugo medžius nuo rauplių. Jei būtina, purškimas kartojamas kaitaliojant šiuo preparatus