Tinka: sriuboms, zuvienei, padazams, keptai ar virtai zuviai, kiausiniu patiekalams. Kartu galima derinti ir kitus prieskonius: mairumu, petrazole, meta, vaistiniu kieciu, kalendra.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Pankolis (Foeniculum vulgare) - panašus į krapus, kmynus augalas, tačiau kito skonio, o išdžiūvusios sėklos lieka žalios.
Pankoliai yra daugiamečiai. Auginami kaip vienmečiai ar dvimečiai. Stiebai stipriai šakojasi. Apatinių lapų lapamakštės plačios, sustorėjusios. Iki 10 cm skersmens išaugę lapkočiai nupjaunami ir valgomi. Sustorėję lapkočiai su lapamakštėmis sudaro nedideles gūželes, kurios ir vartojamos maistui. Tinka salotoms, troškinti, konservuoti, sriuboms, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalams paskaninti. Turi daug eterinio aliejaus, kuris suteikia malonų salstelėjusį, gaivinantį skonį ir anyžių kvapą. Žaliuose augaluose yra apie 150 mg% vitamino C, iki 0,5% eterinio aliejaus, karotino, rutino. Sėklose eterinių aliejų būna iki 6,5%. Jos vartojamos konditerijoje.
Gerai auga trąšioje ir purioje dirvoje. Sėjami gegužės pradžioje. Vaisiai ne kasmet prinoksta. Peržiemoja tik gerai apdengti arba laikomi rūsyje.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Tai 30-40 cm aukščio siekiantis puskrūmis su šakotais stiebais ir šiek tiek sumedėjusiomis šakelėmis. Siauri kieti lapai šiek tiek užsiraičiusiais pakraščiais atrodo lyg adatėlės. Nuo birželio iki rugpjūčio vystosi smulkūs, balsvi, rožiniai ar violetiniai žiedai, sutelkti į tariamuosius menturius.

Vaistiniams čiobreliui sode reikia daug saulės ir sauso drėgmei laidaus dirvožemio. Jam reikia papildomų trąšų, išskyrus kompostą.

Kadangi čiobrelio sėklos dygsta šviesoje, jas reikia užberti tik labai plonu dirvožemio sluoksniu. Nuo gegužės ji galima sėti lauke. Daigai vasaros pradžioje sodinami 20×20 cm atstumu. Nuo senesnių augalų vasarą galima nupjauti auginius. Jei augalai pavasarį ar vasarą reguliariai nupjaunami, išsivysto nauji švelnūs ūgliai. Vaistinis čiobrelis yra atsparus šalčiui, tačiau drėgname dirvožemyje žiemoja sunkiai, nes augalas greitai pūva.

Jaunus čiobrelio lapus ir ūglius galima skinti nuo gegužės iki lapkričio. Džiovinimui prieš pat žydėjimą nupjaunama kero dalis. Šakos paskleidžiamos pavėsingoje, gerai vėdinamoje vietoje.

Dėl malonaus, pikantiškai saldoko skonio vaistinis čiobrelis ypač tinka Viduržemio pajūrio kraštų virtuvės patiekalams pagardinti. Ėrienai jis suteikia ypatingą aromatą. Jis yra nepakeičiama „Provanso žolynų“ sudedamoji dalis. Vaistinis čiobrelis mažina vidurių pūtimą, padeda lengviau įsisavinti riebius ir sunkiai virškinamus patiekalus ir, skirtingai nuo daugelio kitų prieskoninių augalų, jį galima ilgai virti. Džiovintas čiobrelis kvepia stipriau negu švieži lapai.

Vaistinio čiobrelio sudėtyje yra daug eterinių aliejų, kurių pagrindinės sudedamosios dalys yra fenolis, timolis, karvakrolis. Todėl jis skatina virškinimą, mažina vidurių pūtimą, yra puikus antiseptikas ir veikia raminančiai. Arbata geriama nuo viduriavimo, vartojama skalauti sergant stomatitu, ryklės uždegimu. Ki taip pat slopina kosulį ir geriama sergant bronchitu. Kompresais ir losjonais gydomos mažos žaizdelės, suspaudimai ir patempimai. Čiobrelių aliejus, įpiltas į vonią, padeda nuo kvėpavimo ligų, reumato ir bendro išsekimo.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Kvapusis rozmarinas yra kilęs iš Viduržemio pajūrio kraštų, kur jis dažnai natūraliai auga. Jau senovės romėnai ir graikai šį augalą laikė šventu. Jie manė, kad rozmarinas atneša laimę ir saugo nuo piktųjų dvasių. Šiandien Viduržemio pajūrio virtuvė neįsivaizduojama be kvapiojo rozmarino.

Tėvynėje šis krūmas gali užaugti iki 2 m aukščio. Vidutinio klimato juostoje jis dažniausiai būna mažesnis. Ten rozmarinas yra nepakankamai atsparus šalčiui. Rozmarino lapai spygliški, apatinė jų pusė apaugusi pilkšvais plaukeliais. Pavasarį jis žydi žydrais, baltais ar rausvais lapų pažastyse esančiais žiedais. Aromatinguose lapuose yra daug eterinių aliejų, kurių didelę dalį sudaro kamparas. Be to, jame yra gleives skystinančių saponinų, rauginių ir karčiųjų medžiagų.

Kadangi kvapusis rozmarinas kilęs iš Viduržemio pajūrio kraštų, jam reikia šilumos ir saulės. Labiausiai jam tinka humusingi smėlingi ir laidūs vandeniui dirvožemiai.

Jei nenorite ilgai laukti, kol užaugs augalas, pavasarį nusipirkite jau paaugintą. Kadangi daugelis rozmarino veislių yra neatsparios šalčiui, jį galima auginti ir dailiame vazone. Šiltesnėse vietovėse galima jį sodinti užuovėjoje, bet žiemai reikia pridengti. Krūmas sausrą pakelia geriau nei drėgmės perteklių. Visais kitais atžvilgiais jam nereikia ypatingos priežiūros. Vasarą nupjauti auginiai greitai įsišaknija. Žiemą rozmariną reikia laikyti šviesioje vietoje 5-10ºC ir nedaug laistyti, pavasarį patrumpinti šakas.

Lapus ir ūglių viršūnėles galima skinti ištisus metus ir vartoti šviežius. Ūglius taip pat galima ir džiovinti, neprarandant jų aromato. Augalą apkarpykite rūpestingai, kad per daug nenukentėtų jo grožis.

Rozmarino skonis labai stiprus, todėl mėsai, paukštienai ar žuviai paskaninti dažniausiai pakanka jo tik truputėlio. Šis prieskonis yra nepakeičiamas daržovių troškiniuose. Rozmarinu galima pagardinti aliejų arba actą. Paprastai 1 šakelė palaikoma skystyje keletą dienų, o po to išimama.

Rozmarinas skatina viršinimą ir kraujotaką. Dėl pastarosios savybės jis yra tepalų nuo reumato pagrindinė sudedamoji dalis. Be to, augalas stiprina vervų sistemą.

Vertingas rozmarinų aliejus naudojamas kvepalų ir kosmetikos gaminių pramonėje. Vonia su rozmarino ekstraktu labai stimuliuoja. Reikia užvirinti 1 l vandens, į jį įberti 50 g lapų, palaikyti 30min., perkošti ir supilti į maudymosi vandenį.

Rozmarinas yra labai maloniai kvepiantis, kubile tinkamas auginti augalas, ypač netoli poilsio vietos.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Paprastasis raudonėlis, dar vadinamas laukiniu mairūnu, yra kilęs iš Pietų Europos. Sulaukėjęs šis prieskoninis augalas aptinkamas visoje Europoje iki Skandinavijos, taip pat Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje.

Tankius kerus sudarantis augalas gali užaugti iki 50 cm aukščio. Jam būdingas gausiai išsišakojęs šakniastiebis, iš kurio augalas pavasarį išsprogsta. Keturbriauniai stiebai gausiai lapuoti, prie pagrindo šiek tiek sumedėję. Vasarą paprastasis raudonėlis žydi rausvai violetiniais asimetriškais žiedais, sutelktais į tariamąjį skėtį. Be rauginių ir karčiųjų medžiagų, augalo sudėtyje yra eterinio aliejaus su timoliu. Augalą trinant pasklinda malonus aromatas.

Raudonėlis skleidžia aromatą tik saulėtose ir šiltose augavietėse. Sausrą, skirtingai nuo drėgmės, jis pakenčia lengvai. Dirvožemyje neturėtų būti daug maistingųjų medžiagų: tinka smėlingas ir gerai laidus vandeniui.

Kadangi asmeniniams poreikiams užtenka 1 ar 2 augalų, geriau pavasarį nusipirkti jau paaugintų paprastųjų raudonėlių. Anksti pavasarį raudonėlį galima sėti patalpoje ir vėliau išpikuoti. Turimus kerus galima padalinti. Augalus sodinkite ne per tankiai – atstumas turi būti 20×25 cm. Šaltomis žiemomis augalus reikėtų pridengti šakomis arba mulčio sluoksniu. Pavasarį jie nupjaunami prie pat žemės, kad išaugtų daug naujų stiebų.

Jaunus gležnus lapus ir ūglių viršūnėles galima skinti nuolat iki pat rudens ir vartoti šviežius. Norint džiovinti, stiebus geriausia nupjauti žydint. Tada raudonėlis būna aromatingiausias. Lapai ir žiedai išlieka pakankamai aromatingi ir džiovinti arba sutrinti. Šakeles galima užpilti aliejumi.

Kartoko aštraus skonio paprastasis raudonėlis yra klasikinis picos prieskonis; jo taip pat dedama į sriubas, mėsos ir makaronų patiekalus. Jis yra daugelio prieskonių mišinių, pavyzdžiui „Provanso žolynų“, sudedamoji dalis.

Karčiosios medžiagos skatina tulžies išsiskyrimą. Arbata, pagaminta iš šaukštelio raudonėlio žiedų bei lapų ir užplikyta ¼ l vandens, mažina skrandžio ir žarnyno negalavimus, tokius kaip viduriavimas ar vidurių pūtimas. Pasaldinta medumi ji yra veiksminga gleives skystinanti priemonė nuo kosulio.

Eterinis aliejus yra daugelio kosmetikos gaminių sudedamoji dalis.

Žydintis raudonėlis yra labai dekoratyvus, be to, jis privilioja bite, drugius ir daugybę kitų naudingųjų vabzdžių. Jis ypač tinka alpinariumams arba sodinti atskiromis grupėmis. Raudonėlis puikiai veši tiek balkonų loveliuose, tiek kubiluose. Sudžiovinti žiedynai labai dailiai atrodo nedidelėse sausų augalų puokštėse.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Savo tėvynėje kvapusis mairūnas yra daugiametis augalas. Jo ploni rausvoki stiebai gali siekti 50 cm aukštį. Aromatingi lapai yra kiaušiniški ir apaugę pilkšvais plaukeliais. Vasarą išsiskleidžia balti, rausvi ar violetiniai žiedai. Be eterinių aliejų, svarbios sudedamosios dalys yra rauginės ir karčiosios medžiagos.

Jaunų augalėlių galima įsigyti beveik kiekvienoje sodininkystės parduotuvėje. Sėti galima anksti pavasarį patalpoje arba gegužės mėnesį į lysvę, jei dirvožemis pakankamai įšilęs. Kadangi sėklos smulkios, jos tik lengvai užberiamos žeme. Daigus geriausia sodinti lizdais 25×25 cm atstumu. Jei dirvožemis nuolat išpurentas ir nepiktžolėtas, augalai auga ypač vešliai. Stiebus reikia pjauti ne per žemai, kad augalas galėtų vėl ataugti.

Stiebus galima pjauti ir vartoti šviežius visą vasarą. Dirvožemiui jie pjaunami prieš pat žydėjimą. Galima gaminti aliejinį jų akstrektą.

Aštrus mairūno skonis sriuboms, troškiniams, bulvių ir mėsos patiekalams. Mairūnas yra nepakeičiamas picų prieskonis, jo dedama gaminant dešras. Dėl to jis kartais vadinamas „dešros žole“.

Mairūno sudėtyje esančios medžiagos skatina virškinimą, geriau įsisavinti riebūs patiekalai. Mairūno arbata stiprina nervus ir skrandį, žadina apetitą ir atpalaiduoja spazmus. Senovės egiptiečiai šį augalą naudojo žaizdoms dezinfekuoti.

Kvapųjį mairūna kaip vienametį prieskoninį augalą galima auginti ir sausose puokštėse bei kompozicijose.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Vienametis gausiai šakotas augalas, priklausomai nuo klimato ir augavietės, užauga iki 50 cm aukščio. Jo stiebas briaunotas. Ant stiebo išsidėstę kvapūs, pailgai ovališki lapai. Juose yra daug eterinių aliejų. Jei augalas periodiškai nenupjaunamas, vasarą pasirodo baltų ar rožinių žiedų varpos. Yra daugybė baziliko rūšių ir veislių, kurios pasižymi skirtingais skonio atspalviais, lapų spalva bei forma.

Kad visiškai atsiskleistų baziliko aromatas, augavietė turi būti saulėta ir šilta, o dirvožemis-humusingas ir laidus vandeniui.

Šilumamėgės rūšies augalai sėjami pavasarį 15-20ºC patalpoje. Sėklos dygsta ir šviesoje, todėl tik lengvai apiberiamos žeme. Po to daigynai ar vazonai pastatomi ant šiltos palangės arba į šildomą šiltnamį. Daigai išretinami. Geriausias auginimo būdas – lizdinis. Jei viršūnės nuskabomos,augalai geriau šakojasi. Kai nebėra šalnų grėsmės, bazilikas persodinamas į lysvę. Patartina auginti vazonuose, nes, esant prastam orui, galima pernešti į patalpą. Ant palangės jis auga taip pat gerai. Bazilikas neturi išdžiūti, bet laistant per gausiai stiebai greitai supūva.

Jei žiemai augalai pernešami į patalpą, gležnus jaunus lapus galima skinti ištisus metus. Lapus taip pat galima džiovinti arba šaldyti, bet tuomet jie būna ne tokie aromatingi. Žiemos atsargoms augalai nupjaunami prieš žydėjimą.

Bazilikas yra nepakeičiamas Viduržemio pajūrio kraštų virtuvėje. Salotoms, makaronų padažams, mėsos ir žuvies patiekalams jis suteikia specifinį skonį. Be to, sunkiai virškinamas maistas greičiau įsisavinamas.

Eterinis aliejus ramina nervus. Baziliko lapų arbata mažina skradžio ir žarnyno spazmus, žadina apetitą.

Baziliko ekstraktas vartojamas burnai skalauti, kad būtų gaivus kvapas. Saują šviežių baziliko lapų reikia užplikyti ¼ l karšto vandens ir palaikyti 15 minučių. Šiuo skysčiu skalauti burną.

Bazilikas yra dekoratyvus augalas, tinkantis balkonams ir terasoms. Įvairių veislių bazilikams būdingas skirtingas aromatas ir labai gražios formos lapai. Be to, žiedus mėgsta bitės.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Daugiametis augalas su šliaužiančiais šakniastiebiais greitai paplinta sode. Stiebai gali siekti iki 1 m aukščio, o į plotį augalas gali plėstis neribotai. Švelniais plaukeliais apaugę lapai tankūs, jų kvapas primena vaisių aromatą. Balti arba rožiniai varpomis sutelkti žiedai išsiskleidžia vidurvasarį.

Ši mėta, kaip ir visos mėtos, geriausiai veši šiek tiek daliniame pavėsyje drėgnuose, daug maistingųjų medžiagų turinčiuose dirvožemiuose, kuriuose neturi būti piktžolių. Jei yra ne per sausa, gerai auga ir saulėtoje augavietėje.

Geriausia pavasarį įsigyti jaunų augalėlių, kurie sodinami į daug maistingųjų medžiagų turintį drėgną dirvižemį. Jei stiebus dažnai nupjausite, augalai išsikeros. Mėtos labai suveši ir greitai užima laisvus plotus. Jei to nepageidaujate, sodinkite jas į vazonus. Dirvožemis turi būti nuolat drėgnas. Mėtos labai gerai auga, jei pavasarį patręšiamos kompostu. Jeigu jos per daug išsiplečia, šaknis galima apkapoti kastuvu. Atsiradus rūdžių simptomams augalų stiebai nupjaunami iki pat pagrindo. Jie po to vėl greitai atauga. Šaltose vietovėse mėtas patartina pridengti.

Lapus galima skinti ištisą vasarą. Džiovinimui stiebai nupjaunami prieš pat žydėjimą. Jei orai geri, vasaros pabaigoje augalus galima nupjauti dar kartą.

Į vaisių panašus mėtų skonis labai tinka saldiesiems patiekalams. Šios mėtos arbata būna labai gaivi. Dėl plaukelių lapus reikėtų pavirinti.

Mėta, kaip ir pipirmėtė turi mentolio, todėl ji labai veiksminga sutrikus skrandžio ir žarnyno veiklais. Inhaliacijos saugo nuo peršalimo ligų.

Kaip ir pipirmėtės, šios mėtos lapai labai tinka vonioms arba raminančioms garų vonelėms.

Darže mėta labai gražiai atrodo, be to, ji yra labai aromatingas dirvą užklojantis augalas. Ją galima auginti palei takus arba pagyvinti tvoras. Margalapės veislės populiarios kaip erdvinę struktūra sukuriantys balkonų lovelių ar pakabinamų krepšelių augalai.

Pagalba naujokams ir ne tik čia

Daugiametis augalas gali greitai išaugti iki 70 cm aukščio. Kadangi jo keturbriauniai šakoti stiebai tankiai apaugę lapais, jis atrodo kaip gana tankus keras. Lapai skleidžia stiprų citrinos kvapą, ypač juos sutrynus. Smulkūs, balsvi asimetriški, vasarą lapų pažastyse išaugantys žiedai vilioja bites ir kamanes. Vaistinė melisa turi daug eterinių aliejų, rauginių ir karčiųjų medžiagų.

Melisa mėgsta saulėtas augavietes, bet pakankamai gerai auga ir daliniame pavėsyje. Ypač tinka nuo šalčių apsaugotos vietos. Dirvožemis turėtų būti humusingas ir laidus vandeniui. Esant reikalui, į jį galima įmaišyti smėlio.

Pavasarį sėklos pasėjamos į daigynus ir laikomos maždaug 20ºC temperatūroje. Reikia šiek tiek kantrybės, nes sėklos atšyla, augalėlius galima persodinti. Kadangi augalas yra stambus ir nupjovus vėl greitai atauga, galima nusipirkti porą augalų. Vėliau melisa pasisės pati. Be to, ją galima dauginti dalijant kerą. Kai augalas intensyviai auga, jį reikia pakankamai laistyti. Jei melisa, laikui bėgant, labai išplinta, šaknų gniužulas aplinkui apkapojamos. Ją galima sodinti tiesiai į kubilą ar balkono lovelį. Šaltomis žiemomis reikia pridengti.

Gležnus stiebus ir jaunus lapus galima skinti nepaliaujamai nuo pavasario iki rudens. Melisą geriausia vartoti šviežią – tada ji būna aromatingiausia ir joje būna daugiausia vertingųjų medžiagų. Jei norite paruošti atsargų žiemai, nupjaukite stiebus prieš žydėjima ir rūpestingai išdžiovinkite.

Vaistinė melisa sušvelnina visų patiekalų, kuriems tinka citrinų aromatas, pavyzdžiui, salotų, sriubų ar žuvies skonį. Tačiau jos negalima virinti, kad nebūtų prarastos vertingosios medžiagos. Melisa yra gaivaus skonio, o įmaišius erškėčio, hibisko ir apelsininio citrinmedžio žiedų, ji įgyja vaisių skonį.

Vaistinės melisos sudėtyje esantys eteriniai aliejai ramina, todėl tinka vartoti patyrusiems stresą arba sutrikus miegui. Rauginės ir karčiosios medžiagos padeda gydyti skrandžio sutrikimus. Iš džiovintų lapų paruošiama arbata, kurią geriausiai pasaldinti šaukšteliu medaus.

Iš džiovintų lapų galima paruošti maloniai kvepiantį ir raminantį vonios priedą. 50 g melisos lapų, reikia užplikyti 1 l vandens. Po 10 min. ekstraktą supilti į vonios vandenį.

Geltonlapių melisų veislių augalai daugiamečių augalų lysvei suteiks spalvingumo.

Pagalba naujokams ir ne tik čia