Ketvirtadienis, 2021-05-13, 1:43 AM
Welcome Svečias
Pagrindinis | Registracija | Prisijungti
''Kartą užsukęs, negali sustot...''









  • Page 1 of 3
  • 1
  • 2
  • 3
  • »
Forum moderator: jurgutex  
Forumas » ŠVIETIMO ĮSTAIGOS » Ankstyvasis ugdymas » Lopšinės, pasakos vaikams (be komentarų)
Lopšinės, pasakos vaikams
AtileData: Ketvirtadienis, 2009-12-17, 1:00 PM | Žinutė # 1








[ (LT) ]

Grupė: Dalyviai
Lygis:
Miestas:Panevėžys
Forumo mylimieji
Žinutės: 6166
Apdovanojimai: 41
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Forumo siela Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Pasidalinkime lopšinėmis ir pasakomis vaikams
(jokių komentarų)
Atsijungęs
AtileData: Ketvirtadienis, 2009-12-17, 1:01 PM | Žinutė # 2








[ (LT) ]

Grupė: Dalyviai
Lygis:
Miestas:Panevėžys
Forumo mylimieji
Žinutės: 6166
Apdovanojimai: 41
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Forumo siela Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
LOPŠINĖ

Mik, lėlyte, mik dukryte.
Mėnesėlis jau matyti.
Pailsai, prisibėgiojai,
Popietėlio nemiegojai.

Ir drambliukas jau užmigo,
Berymodamas prie knygų,
Ir meškiukas atsilošęs,
Prisivalgęs manų košės.

Kertėje kiškutis guli
Ir kiškienė, jo motulė,
Paveikslėlyje - plaštakė...
Mik, dukryte mėlynake...

/Janina Degutytė/

Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:05 AM | Žinutė # 3








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Kiškelis Smagutis

Miško tankmėje, po didžiule, sena ir šakota egle, gyveno kiškių šeimynėlė. Tėtis kiškis buvo vardu Krutukas. O žinote, kodėl buvo toks jo vardas? Ogi todėl, kad kai tik jis supykdavo, imdavo taip smarkiai krutinti ūsus, kad net sukeldavo vėją. Mama kiškienė- vardu Skubutė. Ji taip skubėdavo nudirbti visus darbus, taip bėgiodavo, kad atrodydavo jog viesulas praūžė. Dar toje šeimynėlėje augo sūnelis kiškelis. Didelis išdykėlis ir neklaužada buvo. Tačiau visada būdavo smagus, besijuokiantis ir tėveliai jį švelniai vadino Smagučiu. Tėveliai jį drausdavo, bardavo, mokė elgtis gražiai ir klausyti vyresnių, tačiau Smagutis, pasižadėjęs klausyti, vėl krėsdavo eibes. Kiekvieną rytą, vos patekėjus saulutei, Smagutis lėkdavo į mišką, kur susirinkdavo didžiulis pulkas jo draugų - ir ežiukas Spygliukas ir voverytė Rudaakytė ir netgi storasis meškiukas Lepeškiukas. Prigalvoję visokių žaidimų žaidimėlių, jie lakstydavo po mišką, šūkaudavo, rėkaudavo, savo riksmais užrūstindami senąjį miško gyventoją, išmintingąjį Apuoką. Bardavo juos Apuokas, bet argi jie klausys? Juk jie buvo dideli išdykėliai ir neklaužados. Ir taip iki vėlyvo vakaro, užmiršę namus, užmiršę tėvelius, draugai pralakstydavo miške. Kiškis su kiškiene šaukdavo šaukdavo Smagutį grįžti namo, bet jis net neatsiliepdavo. Vakare, jau visai sutemus, grįždavo Smagutis namo-išsitepęs, apsidrąskęs ir labai labai pavargęs. Bardavo jį tėtis ir mama.
-Smaguti, juk tu žinai, kiek nelaimių tyko miške-piktai krutindavo ūsus tėtis.
-Sūneli, vėl tu savo kailinėlius susiplėšei-virkaudavo mama.
Tačiau Smagutis nekreipė į tėvelių pastabas dėmesio. Juk jis buvo labai didelis neklaužada...
Ir visa tai kartodavosi kiekvieną dieną.
Ir štai, vieną rytą, vėl nepaklausęs tėvelių, Smagutis išlėkė pas draugus. Ir vėl nuo jų riksmų, šauksmų skambėjo visas miškas. Senasis Apuokas neapsikentęs užsikimšo auseles ąžuolo gilėmis. Dabar jau jis galėjo ramiai snūduriuoti- triukšmo nesigirdėjo. O draugai žaidė slėpynes.
- Va dabar tai aš pasislėpsiu, niekas neras- nusišaipė Smagutis ir nulėkė į miško gilumą. Pamatęs didelį aviečių krūmą, palindo po juo. Girdėjo draugus šūkaujant, tačiau balsai po truputį tilo... Buvo šilta, kvepėjo avietėmis ir... kiškelis užsnūdo.
Jau temo, kai kiškelis pakirdo iš miegų. Apsidairė- draugų negirdėti, ir nei takelio, nei kokios žymelės, kad kelią į namus parodytų... Baisu pasidarė Smagučiui. O čia dar apuokas praskrido- suūkė, suriko lig verkti kažkas pradėjo... Kiškeliui dar baisiau pasidarė.
-Mamyte, tėti, noriu namo-verkė kiškelis Smagutis.
Bet nei mamytė, nei tėtis jo neišgirdo... Visai sutemo. Kiškelis dar giliau palindo po krūmu ir pradėjo gailiai verkti...
Taip praėjo naktis. Pirmi saulutės spindulėliai apšvietė krūmą, po kuriuo gulėjo sušalęs, apsiverkęs Smagutis. Staiga išgirdo kažką plasnojant. Iškišo galvelę, mato, šarka aplink ratus suka.
-Tetule šarka, labai prašau tavęs, parvesk mane namo. Aš labai bijau, man šalta . Ir valgyti labai noriu-nuleidęs galvą prašė kiškelis.
-Taip, tuoj skubu, karr karr. Matai, kad dirbu karr karr. Visi naujienų skubiai laukia, aš paštą turiu išnešioti. Karr karr-varna jau ruošėsi skristi savais keliais.
-Būkite gera, tetulyte, aš pasimečiau. Tėtis ir mamytė verkia, manęs ilgisi- ėmė vėl prašyti kiškelis.
Varna dar ilgai karksėjo, kraipė galvą.
-Na gerai. Tik paskubėk-lėk paskui mane.
Taip tetulė Šarka parvedė kiškelį namo.
Šis nuotykis Smagučiui buvo didelė pamoka. Nuo to laiko, kiškelis visuomet klausydavo tėvelių, neatsiklausęs nebėgdavo į mišką Ir mokė savo draugus, kad visuomet reikia gerbti ir klausyti vyresnių už save.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:13 AM | Žinutė # 4








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Miškinuko Žalianosio istorijos

Aukštai kalnų miškuose, tarp žaliuojančių eglučių, tarp byrančių akmenėlių, mažoje trobelėje gyveno miškinukas. Taip taip... ne miškinis, ne piktas miškų prižiūrėtojas, o mažas mielas miškinukas. Jo namelis buvo medinis, kvepėjo sakais ir mišku. Viduje buvo jauku ir šilta bet kokiu metų laiku. Mažasis miškų gyventojas puikiai tvarkėsi savo namuose ir prižiūrėjo miškų teritoriją. Netoli namų turėjo savo bitučių avilius, negausų daržovių sklypelį ir keletą uogienojų.
Didžiuosiuose kalnynuose ir jų miškuose labai retai kas ilgiau likdavo gyventi, todėl miškinukas jautėsi labai vienišas. Jis nuolat prisigalvodavo visokiausių išdaigų ir keisčiausių dalykų. Jo galvelėje knibždėte knibždėjo įvairiausių minčių bei svajonių. Tad žvilgtelkime kokios istorijos nutiko žalianosiui miškinukui.

KAIP MIŠKINUKAS VARDĄ RINKOSI

Miškinukas sėdėjo prie atviro lango ir žvelgė į tolį. Kiek užmatė jo rudos žvitrios akutės, tyvuliavo beribė bekraštė miško jūra, apsupta įvairiaformių viršūnių ir kalnynų. Jo mintys klaidžiojo po visą horizontą, šokinėdamos nuo vieno debesėlio prie kito. Malonūs saulės spindulėliai kuteno miškinuko veidelį, minkštas letenėles ir apvalią žalią nosytę. Niekas aplinkui neturėjo tokios spalvos nosies, todėl dažniausiai jį visi šaukdavo tiesiog žalianosiu miškinuku. Jo tokia pravardė visai neerzino, netgi atvirkščiai – jis didžiavosi savo išskirtine nosimi, bet kartais pasvajodavo ir apie kitokius šaukinius.
Staiga kur buvus kur nebuvus ant palangės nutūpė musė: juoda, su saulėje besikaitaliojančiomis spalvomis sparnais. Įsispoksojo į miškinuką. Jos kvailokas ir tiriantis žvilgsnis prajuokino trobelės gyventoją. Po minutėlės miškinukas jau nekikeno, o tiesiog raitėsi susigriebęs už pilvelio. Musė vis dar įdėmiai stebėjo garsiai besijuokiantį miškų gyventoją. Po to ilgai nesvarsčius pakilo ir zvimbdama nutūpė šalia tvarkingai išdėliotų puodynių pilnų auksaspalvio medaus.
- Ar galiu paklausti? - mandagiai pradėjo musė ir nesulaukusi kol šeimininkas atsakys, tęsė, - kas sukėlė tavo juoką?
- Tau... u... ant... - bandė ištarti žalianosis, bet juokas trukdė aiškiai tarti žodžius.
Musė nekantriai ėmė skraidyti aplink saldžiai kvepiantį medų.
- Tau ant žando ir po lūpom prilipę kažkas geltono ir atrodai kaip barzdota musė, o tokių nesu matęs todėl ir nesusilaikiau nesijuokęs, - kiek aprimęs išdėstė miškinukas.
Musė aiškiai sutrikusi nuskrido prie veidrodžio ir susigėdusi plonytėmis kojytėmis ėmė valytis skruostelius.
- Ačiū, - tarstelėjo dėkinga viešnia, - aš skrendu į svečius pas musių motinėlę. Man pasisekė, kad nusprendžiau pailsėti ant tavo palangės, o tai būčiau apsijuokusi prieš visus svečius.
- Nėr už ką, - nusišypsojo geraširdis šeimininkas, - man malonu, kad mane aplankei. Čia labai retai kas užsuka.
- Tuomet, - džiaugsmingai zvimbtelėjo musė, - būkim pažystami. Aš, vardu Pleputė, - prisistatė viešnia ir ištiesė savo mažą juodą kojytę.
Miškinukas ištiesė savają letenėlę ir jiedu pasilabino.
- O aš – bevardis, aš tiesiog miškinukas, aukštų kalnų ir miškų gyventojas.
- Keista, - pakraipė galvą musė, - visi privalo turėti vardus, netgi tu.
- Tai gal patartum kur to vardo ieškoti?
Pleputė mąsliai pažvelgė pro langą, lyg kažką labai rimto svarstydama. Patylėjo minutėlę. Paskui atsisukusį į trobelės šeimininką prabilo:
- Manau tau vardą turi kažkas išrinkti, o jei ne, tai turi pats sugalvoti. Kaip mano mama sako, vardas turi atspindėti jo savininką. Nesulaukusi ką atsakys susirūpinęs miškinukas, musė pakėlė savo žvilgančius sparnelius ir išskrido pro langą.
Žalianosis atsitokėjo tik tuomet kai suprato nebegirdys įkyraus musės zvimbimo.
- Hmm... - tarstelėjo sau miškinukas, - ir iš kur man dabar tą vardą gauti? Kieno paklausti, kur jo ieškoti? Juk parduotuvėje jų neparduoda.
Taip mastydamas jis ėmė vaikštinėti iš vieno trobelės kampo į kitą. Prisėdo ant lovelės krašto ir vėl nerimastingai pakilo. Tipeno iki stalo, prisėdo ant medinės kėdutės, įkišo leteną į medaus puodynę ir stebėdamas kaip nuo pirštų laša saldūs lašai, prisiminė musės Pleputės žodžius: “vardas turi atspindėti jo savininką”.
- Vardas turi atspindėti jo savininką, - pats sau garsiai pakartojo miškinukas ir dar labiau susimastė.
Jam begalvojant saulutė nusirideno į antrą dienos pusę. Staiga jis vėl išgirdo įkyrų musės zvimbimą, tik šį kartą garsas buvo daug garsesnis nei pirmąjį kartą.
- Labas bevardi, - visiškai netoli ausies išgirdo Pleputės balselį.
- Sveika! Kaip gerai, kad atskridai! Tu privertei mane ne juokais sunerimti dėl savo vardo, todėl paprašysiu tavęs pagalbos renkantis vardą.
- Gerai. Padėsiu ne tik aš, bet ir mano puseserė Smalsutė, - draugiškai zvimbtelėjo muselė, pristatydama šalia tupinčią giminaitę.
- Ji, - išdidžiai tęsė Pleputė, - yra mūsų giminėje smalsiausia, bet geriausiai parenkanti vardus.
- Puiku, - patrynė letenėles miškinukas, - tikiuosi šiandien gauti nuostabų vardą.
- Nemanyk, kad bus taip paprasta, - įsiterpė Smalsutė, - juk vardas visam gyvenimui renkamas. Be to mūsų laukia kelionė. Ruoškis, - išdėstė savo samprotavimus muselė ir ėmė smaližiauti ant stalo ištiškusiais medaus lašeliais.
Po keleto minučių, bevardis miškinukas jau buvo pasiruošęs išvykti. Ant peties jis užsimetė megztą krepšelį, kuriame gulėjo keletas svarbių kelionei daiktų: gertuvė, užkandis, raktai nuo trobelės ir laimingasis akmenėlis, kurį visuomet imdavosi su savimi palikdamas namus.
- Aš pasiruošęs, - garsiai pranešė žalianosis ir pasuko link durų.
Rūpestingai užrakinęs duris, jis pasisuko į akmenimis grįstą takelį, į gražiai šalia jo namo nuaugusias eglutes. Giliai įkvėpė gaivaus jūros bei kalnų oro ir akimis pradėjo ieškoti savo naujųjų bičiulių. Musių ilgai laukti nereikėjo. Jos įkyriai zvimbdamos nutūpė bevardžiui ant peties.
- Kur eisime? – paklausė miškinukas.
- Penkiolika žingsnių į priekį, keturiasdešimt į kairę, po to vėl tiesiai ir trys klevai į dešinę., - nusakiusios kelią, musytės pakilo ir šūktelėjusios “susitiksime trobelėje-bibliotekoje”, pakilo nuo peties ir nuskrido į priekį.
Keliauninkas smagiai trepsėjo miško takeliu niūniuodamas savo mėgstamą dainelę. Jo mintys sukosi apie būsimą vardą. Jau įsivaizdavo kaip visiems rašo laiškus ir praneša džiugią naujieną, kaip susiradęs naujų draugų jis drąsiai prisistato tardamas savąjį vardą. Netrukus miškinukas tolumoje jau galėjo įžvelgti trobelės-bibliotekos kontūrus. Jis jautėsi kiek nedrąsiai, nes čia jis lankysis pirmąjį kartą. Tačiau jo nerimas išblėso vos įžengus į biblioteką, kurios prieangyje jau lūkuriavo Pleputė ir Smalsutė. Jos labai maloniai supažindino naujoką su esama tvarka. Žalianosis noriai užpildė knygų vartotojo knygelę ir šypsodamasis nužingsniavo prie knygomis nukrautų lentynų. Smalsutė liepė jam prisėsti prie šalia stovinčio medinio staliuko su žibaline lempa, o pati nuskrido pas Pleputę.
Maždaug po dešimties minučių abi sugrįžo nešinos popieriaus lapeliu ir padavė jį laukiančiam bevardžiui.
- Čia nurodytos knygų lentynos ir knygų pavadinimai, kuriose rasi nesuskaičiuojamą vardų galybę, - pamokė Smalsutė ir į meškučio leteną įdėjo lapelį.
Greit suradęs vardų enciklopediją, miškinukas susijaudinęs ir išraudęs puolė vartyti puslapius, kuriuose nuoširdžiai tikėjosi rasti tą vienintelį ir nepakartojamą vardą. Valanda vijo valandą. Sutemo, o bevardis vis dar atidžiai vartė knygos puslapius.
- Na? Ar randi kokį gražų vardą? - nekantriai tupinėdama kamantinėjo Pleputė.
- Dar ne… - liūdnai atsakė skaitytojas ir jo rudas akutes užliejo liūdesys, - galvojau bus daug paprasčiau, - atsiduso miškinukas.
- Aš tau sakiau. Sakiau, - pasitenkinimo neslėpdama, jog buvo teisi, zvimbė musė.
- Taiiipppp…- nutęsė žalianosis ir žvilgtelėjo į šalimais tiksintį laikrodį. Buvo jau vėlu. Pats laikas ruoštis keliauti namų link.
Bibliotekininkė lapė lankytojui pasiūlė pasiimti vardų enciklopediją ir kitas patikusias knygas į namus. Miškinukas ilgai negalvojo. Kadangi jis jautėsi labai vienišas ir buvo labai žingeidus, pasiėmė visą krūvą enciklopedijų. Visos knygos vos sutilpo jo margame krepšelyje. Į namus bevardis miškų gyventojas žengė ne taip džiugiai nusiteikęs kaip keliaudamas į biblioteką, tačiau vis dar neprarado vilties iki ryto išsirinkti sau vardą. Musės ramiai sau snaudė ant knygų viršelio, nusprendusios sulaukti tos akimirkos kai bevardis bičiulis taps varduvininku. Danguje jau žiebėsi pirmosios žvaigždutės, linksmai mirksėdamos miškinukui. Žalianosis vėl susimąstė ir užsisvajojo. Jo galvelėje lyg kino filmuose ėmė rastis visokie herojai ir įvykiai, jis fantazavo ir mėgavosi siužeto eiga. Kai jau buvo visai netoli savo trobelės, tiesiai danguje išvydo kaip gražiai, palikdama iš paskos savęs ugninę uodegą, nukrito žvaigždė. Jis prisiminė kaip mama minėjo jam, kad kai pamatai krentančią žvaigždę reikia sugalvoti norą ir jis būtinai išsipildys. Spėkite kokį norą sugalvojo mažasis kalnų gyventojas.
Jau sutemus, miškinukas tyliai, kad nepažadintų snaudžiančių muselių, atrakino trobelės duris, užsikaitė arbatos su medumi ir išdėliojęs visas enciklopedijas ant
stalo, ėmė godžiai jas vartyti, vis pagalvodamas kokį gi vardą jam pasirinkus. Nepraėjus nė valandai į jo rankas pakliuvo pasakų enciklopedija, kurioje jis susipažino su senoviniais miškų gyventojais. Ir štai trobelėje pasigirdo laimingo miškinuko riksmas.
- Elfis!!! Mano vardas bus Elfis.
Nuo tokio šauksmo pabudo ir abi muselės.
- Kas tau pasidarė? Šauki lyg gyventum vienas miške, - nepatenkinta subarė Pleputė, bet miškų gyventojas nebekreipė į ją jokio dėmesio. Juk jis jau nebuvo bevardis. Jo maža širdelė laiminga daužėsi krūtinėje.
- Aš jau išsirinkau vardą!
- Na ir koks jis? Tau būtų tikęs ir triukšmadario vardas, - bandė pajuokauti muselė.
- Ne. Mano vardas bus Elfis Žalianosis. Aš skaičiau pasakų enciklopedijoje apie miškuose gyvenusias būtybes- elfus, tokiu mažus skraidančius padarėlius, o jų ausytės labai jau panašios į manąsias, jie irgi žali kaip ir aš. Todėl šis vardas man labai tiks. Be to jis bus vienintelis visame pasaulyje, nes aš jį pats sugalvojau - netvėrė savo džiaugsmu žalianosis.
- Sveikinu, pasirinkai tikrai labai originalų ir nepakartojamą vardą, - sutiko Smalsutė.
Kartu atšventę miškinuko vardines, patenkintos musės atsisveikino su Elfiu Žalianosiu. Visi tą vakarą užmigo labai laimingi: muselės, nes padėjo bevardžiui surasti savo vardą, o miškinukas, nes pagaliau ir jį galės šaukti įpatingu kvietimu- vardu.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:14 AM | Žinutė # 5








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
MIŠKINUKAS IR OŽIUKAI

Vieną rytą miškinukas Elfis atsibudo kiek keistos nuotaikos. Pramerkė vieną akį, po to kitą, apsidairė aplinkui. Namelis kaip visuomet buvo tvarkingas, viskas sudėliota į savo vietas, pro langus jau šypsojosi saulytė. Dar sėdėdamas lovelėje žalianosis saldžiai pasirąžė, nuleido minkštutėles pėdutes tiesiai į šlepetes ir įsispyręs į jas nukiūtino praustis. Pažvelgė į veidrodį – jam nepatiko tai, ką jame pamatė. Plaukai ant galvos jau taikėsi lįsti į rudas akutes ir dengė žalias smailas ausytes. Ilgai netrukęs Elfis iškrapštė iš savo taupyklėlės keletą pinigėlių ir išsiruošė į miško kirpyklėlę. Belikus keliems žingsniams iki tikslo, miškinukas vėl ėmė jausti tą keistą nuotaiką, bet stengėsi nekreipti į ją dėmesio ir pradėjo mąstyti kaip čia dailiau apsikirpus.
Kirpykloje besidarbuojanti voveraitė pasiūlė Elfiui pavartyti keletą naujų žurnalų su įmantriausiais kirpimais. Miškinukas padėkojo ir ėmė juos sklaidyti. Prabėgus pusvalandžiui Elfis dar nieko nebuvo išsirinkęs ir jau norėjo išeiti, tačiau kaip tik tuo momentu malonioji voveraitė pakvietė sėstis į atsilaisvinusią kėdę priešais veidrodį. Žalianosis kažkodėl vėl nepatenkintas ir truputį pasimetęs nutipeno į rodomą kėdę.
- Kaip kirpsime? - mandagiai pasiteiravo kirpėja, žvelgdama į priešais save stovintį veidrodį, kuriame atsispindėjo aiškiai paniuręs miškinuko veidelis. - Ar kas ne taip? – vis dar paslaugiai klausinėjo pustauodegė voveraitė.
- Viskas gerai. Kirpkite kaip jums atrodo geriau, -burbtelėjo Elfis ir užsimerkė.
Netrukus jis išgirdo žirklių žvangėjimą ir juto kaip ant galvelės mažėja plaukų. Atsimerkė. Ir vėl tai ką pamatė veidrodyje, visiškai neatitiko jo norimos šukuosenos.
- Štai ir viskas, - šypsodamasi konstatavo kirpėja. – Ar jums patinka?
- Bus gerai, - visiškai nepatenkintas tarstelėjo miškinukas ir atkišo kelis pinigėlius, pats nesuprasdamas kas jam darosi ir iš kur tokia keista negera nuotaika, nors kirpimas jam labai tiko.
Nė neatsisveikinęs jis nupėdino namų linkui. Eidamas keliu vis galvojo kodėl jis toks nepatenkintas ir paniuręs, nors jokios priežasties tam nėra. Dar iš tolo pamatė, kad prie jo namų stovi labai gerai pažįstamas dviratis. Mamytės miškinienės dviratis. Širdelė ėmė spurdėti ir džiaugsmingai plakti, nes mama ji lankydavo gana retai. Ji buvo įsitikinusi, jog Elfis jau didelis miškinukas ir privalo pats savimi pasirūpinti, tačiau kaip mylinti mama ji vis tiek prižiūrėdavo ir retkarčiais užsukdavo aplankyti savo sūnelio. Žalianosis link namų bėgte bėgo, prilėkė prie savo mamytės ir taip stipriai ją apkabino, kad jai net ašara ištryško. Valandų valandas Elfis pasakojo mamai visas naujienas ir įvykius, kurie jam nutiko per tą laikotarpį kol jiedu nesimatė. Vakarop miškinienė pagamino gardžią vakarienę, abu drauge pavakarieniavo ir besišnekučiuodami ruošėsi miegeliui.
- Sūneli, - paprašė mama, -gal išplautum nešvarias lėkštes? Aš po kelionės pavargau ir norėčiau anksčiau eiti gultis.
- Ne! – nemandagiai atsikirto miškinukas ir pats savimi nusistebėjo. Vėl ta keista rytinė nuotaika sugrįžo.
Mama nustebusi pasižiūrėjo į sūnų.
- Ar gali man atsakyti kodėl? Juk visada buvai toks paklusnus ir geras miškinukas?
- Nenoriu ir tiek, gal tingiu, - paskubomis atsakė Elfis ir nubėgo į savo kambarį žaisti.
Miškinienė nieko nesakiusi išplovė indus ir sutvarkė po vakarienės likusią netvarką virtuvėje. Saulutė jau nusileido už kalnų ir mama meiliai paprašė sūnaus susitvarkyti kambarį bei ruoštis nakčiai, tačiau ir šį kartą miškinukas grubiai atsakė, kad nenori nei tvarkytis nei lovelės klotis. Šį sykį mama nejuokais nusistebėjo ir sunerimo kas gi jos mylimam ir tokiam geram vaikui nutiko.
- Elfi, sūneli, - švelniai pradėjo mama, - manau tu negerai elgiesi, o to priežastis – įlindę ožiukai, todėl paprašysiu tavęs atsistoti į kampą, kad visi ožiukai išsilakstytų.
- Kas tokie? – susidomėjo miškinukas, - ožiukai? Aš neturiu jokių ožiukų! – ėmė beveik riaumoti ir spardytis į kampą mamos vedamas Elfis.
- Manau, kad turi. Ir ne vieną, - ramiu balsu atsakė miškinienė.
Jau stovėdamas kampe žalianosis pajuto tą keistą nuotaiką, sumišusią su užsispyrimu, pykčiu ir nenoru nieko daryti. Taip jis jautėsi pirmą kartą ir nesuprato kas darosi. Staiga po jo kailiuką ėmė lakstyti kažkokie keisti ir labai išdykę balti padarėliai. Jie vienas po kito lindo iš kailiuko lauk. Vieną iš jų Elfis pačiupo savo stipria letenėle.
- Kas tu? – su didele nuostaba akyse paklausė miškinukas.
- Kas? Kas? – piktai atkartojo padarėlis, - ožiukas aš! Gyvenau pas tave nuo ryto. Buvai pradėjęs man patikti, kai vakar iki vėlumos nėjei gultis ir ilgai žaidei savo mėgstamus žaidimus, bet aš ir kiti ožiukai nemėgstam kampų, kadangi ten visi vaikai ilgiau pastovėję nusprendžia, kad būti gerais yra daug smagiau ir mums, ožiukams, tenka ieškotis kitų namų. Mes mėgstam išdykauti ir krėsti pokštus, kurie kitiems nelabai patinka, o ypač vaikų tėveliams, kurių vaikai, susidraugavę su mumis, nustoja klausytis.
- Ak štai kodėl nuo ryto buvau toks užsispyręs ir piktas, - suprato miškinukas. Eisiu atsiprašysiu mamos, bet tik tada kai visi ožiukai išlįs lauk ir vėl būsiu geras sūnus, -nusprendė Elfis.
Kaip tarė, taip padarė. Mama laiminga apkabino savo žalianosį miškinuką ir atleido, kad jis prisirinko tiek ožiukų.
- Mama, o kaip žinoti, kad pas tave apsigyveno ožiukai? – jau gulėdamas paklotoje lovelėje kamantinėjo Elfis.
- Suprasti nesunku, o va juos išvyti būna nelengva. Ožiukai dažnai apsigyvena tuose vaikuose, kurie nesiklauso jiems gero linkinčių suaugusiųjų, nepadeda tėveliams, dažnai pyksta be priežasties, nuolat tingi arba užsispiria ir nekalba, nors pasakyti norėtų labai daug ką. Taip pat ožiukai dažnai aplanko tuos vaikus, kurie ilgai neina miegoti ir ryte pabunda nepailsėję ir suirzę.
- Tai ką tada reikia daryti? – labai nuoširdžiai susidomėjęs toliau klausinėjo miškinukas.
- Na, dažniausiai tėveliai žino geriausius būdus kaip tuos ožiukus išprašyti lauk. Vienus vaikus stato į kampą, kitiems pakanka gražiai viską paaiškinti, kad nevalia taip elgtis, o tretiems ir beržinės košės įkrėsti tenka, - kantriai atsakinėjo mama. Po to švelniai pabučiavo snaudžiantį miškinuką ir uždarė miegamojo duris.
Jau keliaudamas į sapnų šalį, Elfis nusprendė, kad daugiau niekada neleis ožiukams pas jį atkeliauti...


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:15 AM | Žinutė # 6








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
MIŠKINUKAS IR LIŪDNASIS APUOKIUKAS

Kai dar saulutė trynė savo apsimiegojusias akutes, žalianosis pabudo labai alkanas. Nutipeno link savo ne mažo šaldytuvo, tačiau ten nieko gardaus nerado. Norėjosi grybų, apkeptų su bulvytėmis ir svogūnaičiais. Nusileidęs į rūsį apžiūrėjo atsargas ir su apmaudu konstatavo, jog neliko nei vieno, net džiovinto grybuko. Todėl ilgai negalvojęs ėmė ruoštis grybavimui. Ruošdamasis nepamiršo nei guminių aulinukų, jei netyčia gyvatę piktą sutiktų, nei močiutės pinto krepšio grybams rinkti.
Sėdo ant savo medinio dviratuko ir paukštelių giesmių lydymas numynė didžiojo miško link. Diena pasitaikė kaip niekad saulėta, nors dar vakar lietutis taip pliaupė, jog rodės dangus prakiuro. Buvo pats rugsėjo vidurys, medžių lapai dar tik ruošėsi keisti savo spalvą ir linksmai šnarėjo vėjui į taktą. Bevažiuodamas kalnų takeliais, miškinukas dar kartą sau pasikartojo kaip reikia elgtis pasiklydus miške, pasitikrino ar kelnių kišenėje saugiai guli tėčio dovanotas kompasas. „Guli“- ramiau atsiduso Elfis. Tam, kad kelias neprailgtų, žalianosis ėmė skaičiuoti kiek
valgomų grybų jis mena. Taip bemastydamas, jis pasiekė Žaliajį kalną už kurio jau aiškiai matėsi didžiulis, sunkiai žvilgsniu aprėpiamas DRAUGŲ miškas. Tokį pavadinimą jis gavo labai seniai, kadangi visi miško gyventojai buvo labai draugiški bei supratingi vienas kito atžvilgiu: lapės draugavo su zuikučiais, o bebrai su žuvimis.
Saulutė jau buvo aukštai danguje, kai Elfis nulipo nuo savo dviratuko, pasiėmė krepšį ir nužingsniavo tiesiai į miško gilumą. Deja, greitai rasti grybų, kaip tikėjosi, nepavyko. Slapukai grybukai sumanė paišdykauti ir pažaisti su miškinuku slėpynių. Jie greitai ir meistriškai pasislėpė po minkštomis samanomis arba ką tik nukritusiais medžių lapais. Elfis sugaišo ne vieną valandą, kol jo krepšelis prisipildė valgomų grybų: storų baravykų, gražuolių raudonviršių, plepučių ūmėdėlių ir auksakepurių voveraičių. Grybavimas buvo viena iš mėgstamiausių žalianosio miškinuko rudens pramogų. Žinoma, grybukus jis rinko pagal visas grybavimo taisykles, kad kitąmet jie vėl džiugintų tose pačiose vietose. Vaikščiodamas po mišką, grybautojas sutiko keletą pažįstamų kiškučių ir lokiukų, su kuriais labai mielai pasišnekučiavo, grįždamas prie savo dviratuko. Kai bendrakeleiviai išsiskirstė kas sau, Elfis ėmė tikrinti ar gerai laikosi pritvirtintas krepšelis, pilnas grybų, ar kompasas vis dar guli kišenėje. Laukė ilgas kalnuotas takelis namų link ir jei krepšys bus nestabilus, visi grybai galėjo išsibarstyti. Kuomet patikrinimas buvo baigtas ir miškinukas ruošėsi išvažiuoti, jo ausis pasiekė keistas garsas.
- Uū uū uūūū, - kažkas gailiai ūkavo.
Viską palikęs, mažasis miškų gyventojas patraukė į tą pusę, iš kurios sklido keistas garsas. Paėjus apie dešimt žingsnių, garsas jau ūbavo tiesiai virš Elfio galvos. Netrukus aukštoje eglės viršūnėje jo akys užmatė dar nematytą paukštį didžiulėmis išsprogusiomis akimis ir mažu snapeliu po jomis. Iš pradžių žalianosis delsė, bet įsidrasino ir užkalbino neregėtą miško gyventoją:
- Labas, - šūktelėjo pasistiebęs miškinukas.
Tačiau paukštis medyje nė nekrustelėjo ir toliau ūbavo savo liūdną gaidą.
- Labas, sakau! – dar garsiau šūktelėjo grybautojas.
Šį kartą paukštis nustojo ūbauti ir pažvelgė žemyn, tiesiai į tą vietą, kurioje mindžikavo Elfis.
- Kas tu? – kiek nemandagiai klaustelėjo eglės viršūnėje tupintis ūbautojas.
- Aš miškinukas – miškų, anapus kalnynų, gyventojas. Mano vardas Elfis - išdidžiai prisistatė ir į klausimą pats atsakė klausimu. - O tu kas būsi? Niekada nesu matęs tokio didingo ir keisto paukščio kaip tu, - vis dar šaukė paeglėje stovintis miškinukas.
- Aš... – liūdnai pradėjo paukštis, - esu apuokas.
- O kodėl toks liūdnas?
- Todėl, kad aš Liūdnasis apuokas. Manęs šiame dideliame miške visi bijo, nes naktį mano akys šviečia kaip du švyturiai ir gąsdina aplinkinius. O ir balsas mano nėra toks malonus kaip kitų sparnuočių. Temoku ūbauti, - visai nelinksmai savo bėdas porino apuokas.
- Tu geriau leiskis į apačią, nes man sunku visą laiką šaukti, - paprašė miškinukas.
Lėtai, tačiau aiškiai laimingas, jog jį kalbina nepažįstamasis, dideliais sparnų mostais leidosi liūdnasis paukštis. Kuo labiau jis artėjo, tuo mažesnis rodėsi beesąs, o jo didžiulės akys miškinukui visai neatrodė bauginančios, greičiau draugiškos ir liūdnos. Kuomet liūdnasis apuokas pasiekė žemę ir patogiai nutūpė šalia žalianosio, jo ūgis nesiekė Elfio juosmens. Keletą akimirkų abu smalsiai tyrinėjo vienas kitą. Buvo akivaizdu, jog paukštis mato tokį miškų gyventoją pirmą kartą.
- Tu man labai patinki, - pirmas tylą nutraukė miškinukas, - ir visai tu ne liūdnas apuokas, tu juk dar mažas apuokiukas, tik liūdnas, bet kai susirasi draugų, tau reiks sugalvoti linksmesnį vardą, nes liūdėti nebebus kada.
- Bet šitame miške su manimi niekas nenori draugauti, - pasiskundė ūbautojas.
- Hmm... - susimąstė Elfis, - įdomu kodėl?
- Gal todėl, kad aš čia atskridau iš tolimo miško, nieko nepažįstu, o kiek domėjausi Draugų miške negyvena nei vienas apuokas, todėl visiems atrodau keistas ir bauginantis. Naktimis aš ūbauju, nes taip motina gamta lėmė. Tokie mano garsai trukdo miegoti miško žvėreliams. Jie pyksta ir veja mane lauk.
- Taip... - mąsliai nutęsė miškinukas, - tikrai ne kokie tavo draugystės reikalai.
Elfis paėjėjo į šalį, prisėdo ant kelmelio ir ėmė intensyviai galvoti kuo galėtų pagelbėti nelaimingajam apuokiukui. Staiga į jo gauruotą galvelę pasibeldė visai nebloga mintis ir jis suskubo ja pasidalinti su liūdnai lūkuriuojančiu paukščiu.
- Tu keliausi su manimi, - tvirtai stodamasis nuo kelmelio ir žengdamas link apuokiuko ištarė Elfis. - Aš irgi jaučiuosi labai vienišas, dažniausiai būnu vienas savo trobelėje. Gyvenu kalnuose, apsuptuose gūdžių miškų, o ten nuolat kažkas pasiklysta. Pasiklydę kalnų gyventojai galės apsistoti mano namuose ir galbūt net atrasime naujų draugų ir galbūt mes niekada nebesijausime vieniši. Tu galėtum gyventi šalia manęs. Aš tau padirbsiu medinį namelį medyje prie pat mano trobelės. Kadangi tu ūbauji, o tavo akys
šviečia, tu padėsi tiems, kurie ieškos kelio, nes mano trobelė stovi visai šalimais pagrindinio kelio. Tokiu būdu tavo žvilgsnis ir ūbavimas bus ne tik pageidautinas, bet netgi būtinas. Taip pat esu girdėjęs, jog netoli mano gyvenvietės galima sutikti apuokų šeimas, tik aš, tiesą pasakius, dar jų nesu matęs, tu pirmasis apuokas, kurį sutikau savo gyvenime, bet tau gali pasisekti labiau nei man, - pakylėtas išdėstė savo pasiūlymą miškinukas ir draugiškai nusišypsojo apuokiukui.
Apuokiukas pritariamai linksėjo savo didele galva ir pirmą kartą nuo jų pažinties nusišypsojo. Elfis tai pastebėjo ir pasijautė labai laimingas.
Saulei leidžiantis patenkintas miškinukas mynė dviračio pedalus namolio linkui, o ant grybais pripildyto krepšelio viršaus tupėjo nė kiek nemažiau laimingas ir tikrą draugą atradęs liūdnasis apuokiukas.
Jau po keleto dienų žalianosis pristatė apuokiuką savo pažystamiems kalnų gyventojams ir išrinko jam apuokiuko Gelbėtojo vardą. Ir nuo to laiko jis niekuomet neliūdėjo, nes atrado savo gyvenimo tikslą – padėti kitiems, o taip pat įgijo daug naujų draugų. Kas žino, gal visai greitai Gelbėtojas suras ir taip trokštamą apuokų šeimyną, taps jos nariu, o galbūt suburs ir savąją šeimyną, kurioje vyraus darna ir džiaugsmas, laimė ir draugystė.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:16 AM | Žinutė # 7








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
MIŠKINUKAS SVAJOTOJAS IR DEBESĖLIS

Vieną gražią saulėtą dieną Elfis vaikščiojo po didelę žalią pievą. Ji buvo pasipuošusi įvairiaspalvėmis gėlėmis, kurių pavadinimų miškinukas nė nuspėt negalėjo. Kur ne kur patogiai įsitaisę augo krūmeliai, aplipę raudonom, bet deja nevalgomom uogom, o pievos kraštuose ilgi ir pasitempę lyg tarnyboje stūksojo ilgamečiai medžiai. Braidydamas po pievą, Elfis svajojo ką jis veiks kai taps dideliu ir suaugusiu miškiniu, ar jo draugai dar užsuks pas jį į svečius, o gal jis vieną dieną pasidirbs dailų laivelį ir apiplauks visą platų pasaulį. Prieš išeidamas pro trobelės duris, miškinukas pasiūlė ir apuokiukui pasigėrėti dar likusiomis saulėtomis spalio dienomis, bet draugas atsisakė, teisindamasis, jog visą naktį rodė kelią pasiklydusiems ežiukams.
Tiesa, po to kai jiedu susipažino, labai retai kuris kur eidavo be viens kito, tačiau šį kartą žalianosiui teko džiaugtis savo draugija.
Koja už kojos, neskubėdamas ir mėgaudamasis šiltu rudens vėjeliu, miškinukas atsidūrė pačiame pievos viduryje. Sustojo. Apsižvalgė. Minutėlei prisėdo, o dar po akimirkos ir prigulė, ištiesdamas visą savo minkštą kailiuką tiesiai saulutei po nosimi. Pasikišo sau po galva minkštas letenėles ir giliai įkvėpė gėlių ir žolelių aromato prisotinto oro. Buvo taip gera. Jo maža širdelė plazdėjo iš laimės, nes viską ką užmatė jo akys teikė džiaugsmą: aukšti kalnai, kuriuose prabėgo gražiausios dienos su mama, miškai pritvinkę grybais ir uogomis, jūra kuri savo bangavimu ramindavo ir skatino mintis apie tolimas keliones. Žodžiu, viskas aplinkui buvo brangu ir artima miškinuko sielai. Elfio akys žvelgė į dangų, beribį ir pilną mažų įvairiaformių debesėlių.
Miškinukas jau negalėjo prisiminti kiek laiko jis taip gulėjo, tačiau staiga vienas debesėlis ėmė palengva leistis į žemę. Tiesiai prie gulinčio žalianosio. Miškų gyventojas labai susidomėjęs tuo kas vyksta, nė sekundei nenuleido akių nuo paslaptingo debesėlio. Kuomet baltas ir lengvas it pūkas skrajūnas pūptelėjo ant žolės viršūnės, miškinukas galėjo įžvelgti jo mažas dangaus mėlynumo akutes. Jos buvo labai draugiškos ir iškart pelnė Elfio pasitikėjimą.
- Labas, - linksmai pasisveikino debesėlis.
- Labutis, - atsakė vis dar savo akimis netikėdamas miškinukas.
- Aš tave stebėjau iš dangaus aukštybės. Mačiau kaip tu išėjei iš savo namučių, kaip vienas klaidžiojei po mišką ir galų gale atėjęs į pievą prigulei. Man labai nuobodu vienam danguje skraidyti, todėl noriu tau pasiūlyti pakeliauti su manimi kartu. Nustebinkim kitus debesėlius, kuriuos sutiksime kelyje, - paprašė debesėlis.
- Gera mintis, - pritarė sėsdamasis Elfis. - Bet kaip mes tai padarysime? Aš neturiu sparnų kaip paukščiai ir... - nutęsė nuraudęs, - nesu jau toks lengvas kaip jūs debesėliai. Kaip gi aš pakilsiu? - stebėjosi miškinukas.
- Aš tau padėsiu. Tau tik reiks daryti tai, ką aš tau pasakysiu. Na ką, sutinki?
- Taip! – nenustygdamas vietoje sutiko žalianosis.
- Puiku. Tai pradedam! – apsidžiaugė ir debesėlis. – Dabar atsistok, ištiesk letenėles į šalis kaip lėktuvėlis. Šaunuolis. Va taip. Dabar užsimerk. Įsivaizduok kaip tu tampi lengvas it pūkelis, kurį gali nupūsti vos prabudęs ryto vėjelis. Įsivaizduoji?
- Taip, - susikaupęs atsakinėjo Elfis.
- Tu geras mokinys, - pagyrė miškinuką debesėlis. – O dabar pasistiebk ant pėdučių. Neskubėk. Štai taip, iš lėto. Puiku! Dar. Na, o dabar bėk kiek kojos neša, atsispirk ir skrisk! – sukomandavo naujasis draugas.
Miškinukas labai stengėsi padaryti viską taip, kaip diktavo debesėlis, bet... Vos atsispyręs nuo žemės, jis pakilo tik porą milimetrų ir pargriuvo tiesiai ant šlapios žolės.
- Nieko tokio, - priartėjęs nusišypsojo baltapūkis debesėlis, - pabandom dar kartelį.
Kaip tarė, taip padarė. Šį kartą Elfis pasistengė dar labiau ir didžiai jo nuostabai pakilo nuo žemės. Netrukus jis jau skrido šalia savo naujojo draugo.
- Atsimerk!
- Bijau...
- Nebijok. Baimė palyginus su tuo ką pamatysi yra menkniekis. Pažvelk koks grožis atsivers tavo akelėms.
Miškinukas atsargiai pramerkė vieną akį, po to kitą. Iš susižavėjimo jis prarado žadą. Jo akims atsivėrė tokie vaizdai, kokių net gražiausiame sapne nebuvo regėjęs. Viskas buvo kaip kokioje knygoje, tarytum kažkieno nematoma ranka kalnus, miškus ir jūrą sumažino bei sutalpino į vieną spalvotą puslapį. Elfis galėjo stebėti kaip po pievą kurioje neseniai gulėjo, laksto stirnos, kaip medžių paunksnėje žaidžia ir eina imtynių mažieji lokiukai. Netrukus žalianosis pastebėjo ir savo trobelę, apsuptą kalnų ir miškų vainiko. Dar po kurio laiko pro šalį prasilenkė didingas paukštis erelis, o netrukus ir pulkelis klegančių ančių. Vienai iš jų, pamačiusiai šalia debesėlio skrendantį miškinuką iš nuostabos vos akys neišsprogo. Greičiausiai vakare nutūpusios į kokį didesnį ežerą, antys ims aptarinėti Elfio skraidymo sugebėjimus. Jau vien ta mintis žalianosiui buvo be galo maloni.
Debesėlis miškinukui papasakojo daug įdomių dalykų apie dangaus kūnus, tai yra planetas. Taip pat atskleidė iš kur atsiranda debesėliai ir kokiu būdu pasiekia žemę. Elfis gaudė ir stengėsi įsiminti kiekvieną jo žodį tam, kad grįžęs namo viską galėtų papasakoti savo draugui apuokiukui. Tiesa, miškinukas buvo daug skaitęs, tačiau juk taip smagu viską sužinoti iš pirmų lūpų.
Kai atrodė, kad ši kelionė niekada nesibaigs, papūtė iš kažkur atsiradęs stiprus kalnų vėjas.
- Man jau laikas namo, - liūdnai pasakė debesėlis, - bet mes dar būtinai susitiksime, - pažadėjo ir akimirksniu nuskriejo vėjo nešamas.
- Laimingo kelio, - dar spėjo šūktelėti miškinukas.
Netrukus danguje susitelkė daug debesų ir trenkė žaibas. Miškinukas pašoko. Apsidairė. Jis sėdėjo toje pačioje pievos vietoje. Vienas, o ant žalios nosytės kapsėjo pirmieji lietaus lašai, artėjo vėlus vakaras. Savo liūdesiui, žalianosis turėjo prisipažinti, jog patirtas nuotykis, ši graži kelionė dangumi ir

naujasis draugas, tebuvo stebuklingas sapnas. Bet Elfio nuotaika greit pasitaisė. Juk išliko visi prisiminimai, kurie vis dar kuteno mažojo keliautojo širdelę.
Svajodamas ir paskendęs patirtame skrydyje, jis keliavo namo. Miškinukas būtinai pasipasakos kur buvęs ir ką matęs, apuokiukui. Ir visai nesvarbu, kad tai buvo tik mėgstančio svajoti miškinuko žalianosio sapnas...


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:16 AM | Žinutė # 8








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
MIŠKINUKO LIGA

Vieną rudens dieną miškinukas Elfis maudėsi karštoje vonioje, pilnoje spalvotų muilo burbuliukų. Jam patiko būti švariam ir kvepėti laukinių gėlių šampūnu. Elfis žinojo, kad esant švariam ir nuotaika geresnė ir pats tampa žvalesniu.
Tądien pūtė žvarbus rudeninis vėjas ir dulkė lietus. Elfis stovėjo prie uždaro lango ir žvelgė į tolį: kaip vėjo šuorai balose piešia vingius ir ratilus, o medžiai pritardami vėjui linguoja į taktą. Staiga pasigirdo beldimas į trobelės duris. Neskubėdamas žalianosis nulingavo link prieangio ir atrakino duris. Lietaus dulksna įsibrovė į vidų. Tarpduryje sužvarbęs, bet spindinčiomis akutėmis trypčiojo Elfio draugas- meškutis Saldis.
- Na, renkis, eisim futbolo žaisti! – linksmai sukomandavo svečias.
- Dabar? – sutriko miškinukas.
- Taip. O ko laukti? Mes miško aikštelėje žaidžiame futbolą, o mums trūksta vieno žaidėjo. Kiek teko girdėti tu visai neblogai spardai kamuolį.
- Na... bet gal galiu vėliau prie jūsų prisijungti? Aš ką tik išsimaudžiau, mano kailiukas dar drėgnas ir ausytės nespėjo išdžiūti, - bandė teisintis Elfis ir pasipurtė visų kūneliu, tam, kad draugas įsitikintų, jog jis sakąs tiesą.
- Na ir kas? – gūžtelėjo pečiais Saldis.
- Kaip tai kas? Pameni, kaip mūsų mamos mokė, jog sušlapus ar labai sušilus negalima eiti į lauką kai pučia toks vėjas, o dar lietus dulkia, - protestavo miškinukas.
- Taip visos mamos sako! O tavo mamos čia nėra, juk nepamatys, be to nebūtinai turi kažkas nutikti. Ar tu žinai kas atsitinka kai eisi žaisti dar gerai neišsidžiovinęs kailiuko?
- Ne... – susimąstė Elfis, - bet mama tikrai žinos. Tuoj jai paskambinsiu ir pasiklausiu, - buvo beeinąs prie telefono aparato žalianosis.
- Ei! Tai eini ar ne? Mes visai neturime laiko klausimams. Nebūk priklausomas nuo mamos, būk savarankiškas. Aš jau visiems pasakiau, kad mes kartu tuoj ateisime, o tu dar gaišti laiką, - jau nekantravo Saldis.
- Gerai, tuojau susiruošiu, - nelabai linksmai nusileido draugui miškinukas.
- Viskas bus gerai, - patapšnojo Saldis žalianosiui per petį. - Eime!
- Palauk, nerandu savo kepurės, - stabtelėjo Elfis.
- Kam tau ta kepurė? Juk ne žiema. Čiupk švarkelį ir bėgam! Ir taip jau daug laiko sugaišome plepėdami, - Saldis pagriebė miškinuką už letenėlės ir išsivedė iš trobelės.
Miškinukas vos spėjo užrakinti namuko duris. Iš pradžių kiek nerimaudamas, kad nesiklauso mamos patarimų bandė galvoti kas gi būna kai žvarbiu oru išeini šiltai neapsirengęs ir dar drėgnomis ausytėmis. Tačiau po truputį gera draugo nuotaika ir būsimų futbolo žaidynių kova mintis apie blogus dalykus
tiesiog išvaikė. Po pusvalandžio, vienmarškiniai žaidėjai jau spardė kamuolį tikėdamiesi įmušti kuo daugiau įvarčių. Niekas negalėjo sustabdyti įsižaidusio Elfio. Jis žaidė kaip tikras profesionalas. Vienas po kito į priešininko vartus skriejo įvarčiai, todėl nesunku nuspėti kas laimėjo varžybas. Žinoma, kad miškinuko žalianosio komanda! Komandai šokant pergalės šokį, vėjas ir lietus šoko kartu. Kilo tikra audra, bet įšilę žaidėjai net nejautė kaip aplink atšalo ir nė nesusimąstė, kad jau pats laikas apsivilkti švarkelius bei kepuraites. Nei Elfiui nei Saldžiui tuo metu tai nerūpėjo, jie labai džiūgavo savo laimėjimu ir namo patraukė apsirengę vienais marškinėliais, kuriais ir žaidė futbolo aikštelėje.
Kitą rytą miškinukas atsibudo nekokios savijautos. Jam labai skaudėjo galvelę, graužė gerklytę ir diegė ausytes. Elfis sėdėjo lovelėje ir nežinojo ką dabar jam daryti. Taip buvo nutikę pirmąjį kartą. Kiek pagalvojęs nusprendė išsivirti šiltos arbatėlės su taip mėgiamu medumi. Ir tikrai, kurį laiką gerklytės skausmas aprimo, tačiau neilgam. Po kurio laiko miškinukas pasijuto dar prasčiau. Jam atrodė, kad per nugarą laksto daug šaltų taškelių, krėtė drebulys. Nepadėjo net dvi vilnonės antklodės į kurias Elfis labai stipriai įsisuko.
Tuo metu į trobelę sugrįžo apuokiukas. Jį nustebino, kad miškinukas kaip visuomet nepuolė sveikintis ir gaminti pavargusiam draugui pusrytėlių. Apuokiukas priėjo prie draugo.
- Kas tau? – sunerimo naktinis budėtojas.
- Nežžžinauuu.... - verkšlendamas ir drebėdamas atsakė Elfis. - Gal tu žinai? – pakėlė į draugą išsigandusias akutes.
- Aš irgi nežinau kas tau nutiko, bet atrodai tikrai nelaimingas ir sergantis. Ar tau ką nors sopa?
- Taip. Skauda galvelę, ausytes, gerklytę peršti. Niekaip nepavyksta sušilti - skundėsi žalianosis.
- Viskas, gali nebetęsti, jau žinau kas tau atsitiko, - rimtu balsu nutraukė draugo skundus apuokiukas.
- Kas? – sukluso miškinukas.
- Tu peršalai, štai kas! Tavo organizmas nusilpo ir tave užpuolė virusas.
- Virusas? Skamba bauginančiai, - susigūžė lovelėje Elfis.
- O kaip tu manai? Tai nejuokas, tave būtina gydyti, - išmintingai ir griežtai konstatavo apuokiukas Gelbėtojas.
- O kas mane gydys?
- Paskambinsiu tavo mamytei. Ji tikrai žinos ką daryti ir kaip tave gydyti bei slaugyti.
- Gal nereikia? Mama sužinos, kad aš vakar neklausiau jos patarimų ir dėl to greičiausiai peršalau, - suabejojo draugo sprendimu Elfis.
- Reikia už savo klaidas atsakyti. Be to aš niekada nemačiau sergančių miškinukų, todėl tau pagelbėti negalėsiu, tiksliau nemokėsiu.
- Aaaapčiii, - garsiai nusičiaudėjo žalianosis.
Apuokiukas susirūpinęs pažvelgė į sergantį miškinuką, pakraipė savo didelę galvą ir surinko miškinienės numerį.
Po keleto valandų nešina vaistais ir kitais sūnui pagydyti padėsiančiais daiktais, atvyko miškinuko mama. Ji iš karto ėmė rūpestingai slaugyti savo sergantį žalianosį. Matavo temperatūrą, kuriai pakilus Elfį krėtė drebulys ir sopėjo galvelę, lašino į ausytes ir noselę žolelių vaistus. Ant kaklo rišo šiltą kompresą, kad gerklytė nesopėtų ir nuolat klostė antklode, kad vėl neperšaltų. Vakare, aplankyti draugo sugužėjo visa laimėjusi komanda. Saldis atsiprašė, kad buvo toks neatidus draugui ir pats pasižadėjo taip neatsakingai nesielgti.
Tik po keleto dienų, kai Elfis visiškai pasveiko, mama dar kartą ėmė miškinuką mokyti, kad kai lauke šalta, jis visuomet turi savim pasirūpinti ir šiltai apsirengti einant iš namų.
Pasveikęs žalianosis buvo labai laimingas, kad virusas pabėgo ir nuoširdžiai padėkojo rūpestingajai mamytei. O pats sau tvirtai pažadėjo daugiau niekada neperšalti!


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 0:18 AM | Žinutė # 9








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
MIŠKINUKAS IR GIMTADIENIO PYRAGAS

Gražią rudens popietę miškinukas žalianosis vartė kalendoriaus lapus, žiūrėjo į mėnesių datas ir žymėjosi jam svarbias dienas, kaip pavyzdžiui vaikų diena arba Kalėdos. Kai jau rodėsi visur buvo pažymėta, Elfis pastebėjo vieną apibrauktą dieną, kuri turėjo išaušti lygiai po savaitės. Toji diena buvo apibraukta raudonu pieštuku. Miškinukas susimąstė, nes niekaip negalėjo prisiminti kas čia per data ir kodėl pažymėta ryškiausia spalva.
- Labas vakaras, - grįžęs po pasiskraidymo pasisveikino apuokiukas.
- Labutis, - trumpam nuo minčių atsitraukė žalianosis.
- Ką veiki?
- Tyrinėju metų kalendorių, pasižymiu svarbias datas, kad nepamirsčiau ko nors įsimintino.
- Aaaa.... - nutęsė apuokiukas, pildamas į puodelį arbatą, - ir kaip sekasi?
- Gerai. Tik viena data neduoda ramybės, niekaip negaliu prisiminti kodėl ją pasižymėjau.
- O kokia ten datą?
Miškinukas atvertė kalendorių ir parodė.
- Gal žinai kuo ji ypatinga?
- Na, - šiek tiek nuraudo apuokiukas, - tai juk mano gimimo dienos data.
- Tikrai? – sumišo Elfis. Po minutėlės pridūrė, - kaip nesmagu. Vos nepraleidau vienos iš pačių gražiausių švenčių – savo geriausio draugo gimtadienio!
Tai pasakęs žalianosis puolė rašytis priminimą tiesiai ant kalendoriaus, kad jau tikrai nepadarytų tos pačios klaidos ir nepamirštų apuokiuko šventės. Pamatęs kaip nejaukiai pasijuto miškinukas, Gelbėtojas tarė:
- Nesirūpink Elfi. Net jei ir pamirši mano gimimo dieną, vis tiek aš labai nenusiminčiau.
- Kodėl? Juk gimtadienis būna tik kartą metuose.
- Mano gimtadienį visuomet visi pamiršdavo. Iš pradžių aš dėl to labai sielvartaudavau, o vėliau ir pats neprisimindavau kada jis ateidavo.
- Tai tu niekuomet nešventei savo gimtadienio?

- Na, kartą, gal porą kai dar gyvenau šeimoje. Tėveliai surengdavo gražų pasilinksminimą, priruošdavo gardžių vaišių, ateidavo mano draugai. Kai palikau gimtuosius namus ir išskridau laimės ieškoti, nuo to laiko ir nebešvenčiu.
- Liūdna tavo istorija drauge mano, - atsiduso miškinukas.
- Viskas gerai, - atsiduso ir apuokiukas, gurkšnodamas vakarinę arbatą.
- O kaip tu įsivaizduoji savo gimtadienį? – neatlyžo Elfis.
- Sunku pasakyti. Niekada apie tai negalvojau.
- O tu pagalvok, pasvajok ir man pasakyk. Man labai smalsu.
Apuokiukas Gelbėtojas keletą minučių vartė savo dideles akis ir rimtai svarstė galimus variantus. Paskui prabilo:
- Visų pirma tai turėtų būti staigmena. Staigmena iš man brangių širdžiai draugų ir artimųjų.
- O pasilinksminimai? Vaišės?
- Aš juk apuokas, o mes labiau mėgstam ramybę ir dažniausiai esam vienišiai, todėl man nelabai patinka triukšmingi vakarėliai ir panašios linksmybės. Vaišėms aš neišrankus, bet gimtadienio pyragas būtinai turėtų būti, - svajingai užbaigė paukštis, turbūt savo mintyse įsivaizduodamas skaniausią pasaulyje pyragą.
- Pyragas? – dar kartą perklausė miškinukas.
- Taip. Pyragas ir gimtadienio žvakutės... - vis dar svajodamas atsakė apuokiukas ir lėtai pradėjo ruoštis naktinei sargybai.
- O tu kada nors pūtei žvakutes ant pyrago? – toliau kamantinėjo Elfis.
- Labai labai seniai, net gerai nepamenu kaip jos atrodė, - taip taręs jis pasiėmė ryšulėlį su vakariene ir išėjo į tamsią naktį darbuotis.
Trinktelėjus trobelės durims, miškinukas žalianosis liko vienas su savo mintimis. Jis taip norėjo nepamiršti geriausio draugo gimtadienio, o pamiršo net ją pasižymėjęs. Elfis jautė didžiulį apmaudą, tačiau ne viskas buvo prarasta. Šventė turėjo įvykti tik po septynių dienų ir jis pasižadėjo padaryti viską, kad toji gimimo diena būtų pati nuostabiausia apuokiuko gyvenime.
Jau kitą rytą miškinukas sudarė išsamų veiksmų planą kaip bus ruošiamasi artėjančiam draugo gimtadieniui. Aplinkybė, kad apuokutis nemėgo triukšmo ir daug svečių nebūtų pageidavęs, apmažino darbų sąrašą. Po poros dienų jis jau buvo sumeistravęs dovaną: naują medinę sargybos tupyklą prie pat namų, kad draugui nereikėtų taip toli skristi ir tupėdamas naujoj vietoj galėtų atlikti savo pareigą. Dar Elfis paskambino keletui geriausiai pažįstamų žvėrelių, kurie puikiai sutarė tiek su apuokiuku, tiek su pačiu miškinuku. Visus juos maloniai pakvietė į Gelbėtojo gimimo dienos šventimą.
Kai atrodė, jog šventė tikrai pavyks ir beliko trys dienos, netikėtai Elfis prisiminė judviejų su apuokiuku pokalbį ir kad jis labiausiai norėtų pyrago su gimtadienio žvakutėmis. Po akimirkos miškinukui ir šis rūpestis atrodė lengvai išsprendžiamas. Jis pažinojo voveraitę, kuri kepdavo nuostabiausius pyragus visame miške, todėl anksti kėlęs ir nieko nelaukęs žalianosis nukulniavo tiesiai pas kepėją.
Duris pravėrė mažytė voveraitė, turbūt kepėjos dukrytė.

- Sveika. Ar mamytė namuose? Man labai reikia pačio skaniausio pyrago visame pasaulyje!
- Mamytės dabar nėra, tik senelė.
- O kada ji žadėjo grįžti?
- Dar negreitai. Tik po penkių dienų. Ji išvyko aplankyti giminaičių į kitą mišką.
- Vaje! - susigriebė už galvos miškinukas. – O tu gal žinai kas dar be tavo mamytės kepa pyragus mūsų miške?
- Deja, ne, bet jūs galite antai prie to ąžuolo gyvenančios kiškienės pasiklausti. Gal ji jums patars? - mandagiai patarė voveraitė.
- Ačiū tau, - padėkojo nuliūdęs, bet vilties nepraradęs žalianosis. Apsisuko ant kulniuko ir patraukė link ąžuolo.
Deja, kiškienė irgi pradžiuginti Elfio negalėjo. Jos krosnis dar praeitą mėnesį nepataisomai sugriuvo ir kepti pyragų nebebuvo kur. Miškinukas liūdnas surgrįžo namo. Pasiėmė kalendorių ir paskaičiavo, kad iki taip laukiamos šventės beliko tik dvi dienos, neskaičiuojant šio vakaro. Netrukus žalianosis sugalvojo paklausti patarimo savo mylimos ir labai išmintingos mamos.
- Žinok, sūneli, kad nėra skanesnio pyrago nei tas, kurį iškepi savo rankomis. Į jį sudedi daug meilės ir dėmesio, - nuoširdžiai patarinėjo mama.
Baigęs kalbėtis, Elfis letenėlėse laikė miškinienės padiktuoto pyrago receptą. Kitą vakarą, sulaukęs kol apuokiukas iškeliaus į darbą, miškinukas puolė gaminti skaniausią pasaulyje pyragą, bent jau pats labai tuo tikėjo. Pirmiausia žalianosis ant virtuvinio stalo pasidėjo visus reikiamus produktus, šalia jų prisiklijavo pyrago receptą, kad prireikus galėtų greit žvilgtelėti. Pasitrynė letenėles, kad darbas sklandžiau eitųsi. Neprabėgus valandai jis jau minkė tešlą, bėrė įvairius vaisių gabalėlius, pertepdavo medumi. Vėliau šaldė želė ir ją dėjo tarp pyrago sluoksnių. Kai skanėstas buvo beveik baigtas, miškinukas atidžiai ir kritiškai nužvelgė savo kūrinį. Kažko trūko. Pyragas nepriminė šventinio kepinio, todėl Elfis susiplakė saldžios grietinėlės, ją supylė į polietileninį maišelį, gerai suspaudė, prakirpo vieną maišelio kampą ir gražiais vingiais išpurškė visą pyrago paviršių, parašydamas „Su gimimo diena“. Kiek pasigrožėjęs savo darbu, miškinukas ant pyrago viršaus iš įvairiausių vaisių išdėliojo apuokiuko atvaizdą. Atsitraukė į šalį įvertinti darbo. Žalianosis savim buvo patenkintas. Tiesa, jis besidarbuodamas kai ką pamiršo – pargauti pyragą prieš patiekiant svečiams ir gimtadienio kaltininkui. Po kelių valandų turėjo grįžti apuokiukas. Aušo rytas, o tai reiškė, kad Gelbėtojas greit baigsis darbo pamaina. Miškinukas išmiegojo vos kelias valandėles.
Anksti nubudęs, jis kaip tikras organizatorius sukosi kaip bitelė avily: padengė stalą, sutvarkė kambarius. Iš bitelių nešamo korio iš anksto išliejo tiek žvakelių, kiek metų turėjo sukakti draugui. Paskambino visiems kviestiems žvėreliams, kad tie jokiu būdu nepramigtų.
Kai trobelė buvo pilna svečių ir po keleto minučių duris turėjo praverti apuokiukas, miškinukas žalianosis pravėrė šaldytuvo duris. Su dideliu pasididžiavimu ant stalo padėjo gražiai iškeptą ir originaliai papuoštą pyragą, atsargiai uždegė žvakeles. Ir štai, durys prasivėrė ir visų akys sužiuro į iš nuostabos išsprogusias apuokiuko akis. Jis stovėjo tarpduryje netikėdamas tuo, ką mato: gražiai išpuošti namai, prieš jį stovėjo geriausių draugų būrelis, o ant vaišėmis nukloto stalo degant žvakutėms, puikavosi tikras gimtadienio pyragas.
- Su gimimo diena!!! – vienbalsiai sušuko susirinkusieji ir pradėjo sveikinti dar nespėjusio atsitokėti apuokutį. Miškinukas įteikė gimtadienio dovaną.
Šitaip pasveikintam gimtadienio kaltininkui ištryško laimės ašara.
- Dabar sugalvok norą, - prinešęs arčiau draugo pyragą, paprašė miškinukas.
Apuokiukas Gelbėtojas sugalvojo norą ir užpūtė gimtadienio žvakeles. Jo noras buvo labai paprastas, bet kartu stebuklingas. Jis norėjo, kad niekada netektų išsiskirti su atrastais draugais. Jau po akimirkos miškinukas raikė pyragą ir dalino svečiams. Visi atrodė laimingi ir šventė rodėsi pavyko. Kai paskutinį gabalėlį įsidėjo sau į lėkštę ir ruošėsi paskanauti, pastebėjo, jog niekas jo ruošto pyrago nevalgo, o mandagiai susižvalgę deda lėkšteles atgal ant stalo ir siekė kitų skanėstų. Nerimaudamas Elfis paragavo paties kepto pyrago ir vos nepaspringo. Valgyti buvo neįmanoma. Pyrago skonis priminė maišytą medų su druska. Ir tuomet Elfis viską suprato: prieš keletą dienų jis per klaidą sumaišė cukraus ir druskos indelius, o tingėdamas jų neperpylė, tikėdamasis, kad prisimins ir nesumaišys. Bet kurią kitą dieną žalianosis tikrai būtų nesumaišęs, bet kepdamas pyragą buvo labai susijaudinęs ir išsiblaškęs, todėl apie tai tiesiog pamiršo. Miškinukas atsiprašė susirinkusiųjų ir nunešęs pyragą išmetė tiesiai į šiukšliadėžę. Elfis jautėsi toks kaltas. Tai pamatęs apuokiukas priėjo prie draugo.
- Aš taip stengiausi, o matai kas nutiko, - sielvartavo miškinukas letenėlėje laikydamas tuščią pyrago lėkštę.
- Nenusimink bičiuli, - apsikabino jį Gelbėtojas, - tu mane padarei pačiu laimingiausiu iš visų šią dieną švenčiančių gimimo dieną. Aš nesitikėjau nei pusės to ką tu padarei. Pyragas atliko savo misiją, jis man padovanojo galimybę užpūsti žvakutes ir sugalvoti norą. Tu pats geriausias draugas pasaulyje!!!
Po tokių žodžių jiedu draugiškai apsikabino, viens kitam jausdami begalinį dėkingumą. Kai svečiai išsiskirstė, miškinukas žalianosis su apuokiuku Gelbėtoju dar ilgai sėdėjo prie lango. Gurkšnodami arbatėlę jie kurė ateities planus, svajodami apie būsimas keliones bei nuotykius...

............................................................................................................................ .
P.s.visos šios pasakos rastos internete.


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 2:00 AM | Žinutė # 10








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Giesmininkai

Vienas šeimininkas labai prastai užlaikė savo gyvulius: šuniui retai kada duodavo ėsti, gaidžiui nepaberdavo grūdų. Žmogus nuolat burnodavo ant jų ir bardavo. Ilgai kentėjo šuo ir gaidys, kol nutarė pabėgti nuo šeimininko. Taip ir padarė: vieną dieną jiedu paliko sodybą ir patraukė miškan.
Bekeliaudami mišku ir vakaro sulaukė. Kol sutemo, gaidys sau laktą susirado ant aukštos ąžuolo šakos, o šuo susiruošė sau guolį to ąžuolo drevėje. Taip jiedu ir išmiegojo visą naktį.

Kai ėmė aušti, gaidelis, kaip buvo įpratęs, pradėjo aušrą sveikinti. Suplasnojo sparnais ir skardžiai užgiedojo, kiek tik gerklė leido.
O tuo metu mirku iš naktinės medžioklės grįžinėjo laputė kūmutė. Užgirdo ji gaidžio giesmę. Klauso ir nesupranta, iš kur čia tas gaidys miške atsirado. Tuo metu gaidelis užgiedojo antrąkart. Lapei to ir tereikėjo. Ji tekina pasileido į tą pusę, kur aidėjo gaidžio giesmė. Pribėgus prie ąžuolo mato – tupi ant šakos gaidys ir gieda, kiek jėgos leidžia, dargi sparnais paplasnodamas.

Žiūri kūmutė ir galvoja: „Reikia tą gaidį žemyn nuvilioti, sugauti ir suėsti“. Pakėlusi snukutį aukštyn pradėjo meiliai suokti:
- Sveikas gyvas, mielasis gaideli. Tu taip gražiai giedi. Esi vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Tik pagalvok, kaip gražiai mudu abudu galėtume pagiedoti. Nusileisk žemėn, kad galėtume kartu giesmeles traukti.

- Kokoko, tai kad aš čia esu ne vienas, - atsakė gaidys. – Žemiau apsistojęs mano draugas, bet jis dar miega. Pabelsk į drevę. Jis galės prie mūsų choro prisijungti.
Laputė, pamaniusi, kad tas gaidžio draugas – dar vienas gaidys, labai nudžiugo: „O, du gaidžiai geriau nei vienas!“ Nieko nelaukusi ji pabeldė letenėle į ąžuolą ir pasiruošę čiupti išlendantį gaidį. Tačiau iš drevės staiga iššokęs šuo čiupo pačią laputę už sprando.
Taip vieto sočių pusryčių kūmutė pati prakišo savo kailį.

Lietuvių liaudies pasaka


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 2:01 AM | Žinutė # 11








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Lietaus pramoga

Dvynukai Tomas ir Benas labai mėgo per dienas žaisti savo namų kieme. Tačiau kai vieną rytą užėjo lietus, jie liūdnai spoksojo pro langą į pilką dangų.
- Šiandien mes negalėsime eiti į lauką, - skundėsi Tomas. – Žiūrėk, jau pradeda smarkiai lyti. O aš taip norėjau pažaisti lauke su draugais.
- Aš irgi labai norėjau eiti į kiemą, - nusiminė Benas, nes visus jo žaidimų planus sugadino lietus.
- Neliūdėkit, brangieji, - pasakė jų tėvelis. – Juk galite šiandien namuose pažaisti su žaislais. Lietus vistiek kada nors baigsis, gal net rytoj – tada ir pažaisite kieme.

Berniukai pradėjo žaisti savo kambaryje, bet jiems greitai nusibodo visi žaislai. Tada bandė piešti, vartyti knygeles, vėl žaisti. Jie nuolat žvilgčiojo pro langą, tikėdamiesi, kad lietus jau baigės. O šis, kaip tyčia, pylė vis smarkiau ir smarkiau.
- Pažiūrėk į tuos didelius lietaus lašus, - paniuręs tarė Benas, eilinį kartą spoksodamas pro langą. – Kuo smarkiau lyja, tuo greičiau jie teka... Žiūrėk, kaip vinguriuoja per stiklą, kaip koks upelis. Sugalvojau! Žaiskime lenktynes su lietaus lašais.

Tomas džiaugsmingai sutiko, ir netrukus berniukai visiškai įsitraukė į žaidimą. Jie su dideliu susidomėjimu stebėjo, kaip pasirinkti lietaus lašeliai vienas paskui kitą riedėjo per lango stiklą žemyn. Berniukai kartais net šūkčiojo iš susijaudinimo, ragindami savuosius lašelius paskubėti. Ant stiklo vyko tikrų tikriausios varžybos!
Tačiau kas gi laimėjo visas lašų lenktynes, taip ir liko neaišku. Berniukams buvo taip įdomu stebėti vandens lašelių keliones, kad visiškai pamiršo skaičiuoti! Svarbiausia, kad jiems nebuvo nuobodu. Benas su Tomu suprato, jog ir lyjant lietui galima smagiai leisti laiką.

Agnė Mudėnienė


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 2:01 AM | Žinutė # 12








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Peštukai voveriukai Vėja ir Striksas

Po aukšta egle, kurios drevėje gyveno voverių šeimyna, aidėjo pikti šauksmai.
- Atiduok, čia mano kamuolys! – šaukė Vėja.
- Ne tavo, mano! – rėkė Striksas.

Smarkieji voveriukai dvynukai pešėsi dėl gražaus apvalaus kaštono branduolio, su kuriuo jie smagiai žaisdavo futbolą . Vėja įsikibusi traukė kamuoliuką į vieną pusę, Striksas tempė į kitą. Atrodė, kad jų peštynėms nebus galo, o nuo aštrių nagiukų kaštonas jau buvo gerokai nukentėjęs…
- Jei tučtuojau nepaleisi, - piktai pagrasino Striksas, - išspardysiu tavo gilių kolekciją!
- O jeigu tu nepaleisi, - atšovė Vėja, - aš sudraskysiu tavo mylimiausią knygelę!

- Arba paleisk, - pradėjo šaukti Striksas, - arba sulaužysiu tavo sūpynes!
- Ne, tu paleisk, - staugė Vėja, - nes kitaip aš sutrypsiu tavo gimtadienio tortą!
- Jeigu tu neatiduosi man kamuolio, - nesavu balsu klykė Striksas, - aš sujauksiu visą tavo kambarį!
- O jei tu nepaleisi, - jau spiegė Vėja, - aš išmesiu iš namų visus tavo žaislus!

- O jeigu jūs abu nenurimsit ir nenustosit rėkti, negausite traškių sausainėlių prie arbatos, - ramiai pasakė mama Voverė.
Tai išgirdę mažieji voveriukai nurimo ir kurį laiką nebesigirdėjo nė menkiausio cyptelėjimo.
O netoliese gyvenančios kiškių šeimynos tėveliai tik palingavo galvas. Jeigu jų mažyliai, kurių yra ne du, o visas pulkelis - net septynetas – taip pyktųsi, būtų tikrai liūdna. Tačiau kiškučiai moka dalintis savo žaislais, nes žino, kad draugiškai žaisti yra daug smagiau nei peštis.

Rasuolė Aleksaitė


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
IrceData: Trečiadienis, 2009-12-23, 2:02 AM | Žinutė # 13








[ (LT) ]

Grupė: Admin padejėja
Lygis:
Forumo mylimieji
Žinutės: 11602
Apdovanojimai: 72
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už paaiškinimą, pagalbą Už nuoširdumą
Upelis pabudo

Pirmoji pabudo nendrė. Ji apsidairė, palingavo galvą:
- Upelis miega.
Pažvelgė į rausvą aušros ruoželį, pasiklausė.

Pabudo augęs ant kranto gluosnis. Pasipurtė nuo gaivaus ryto vėjelio, raselę pajudino.
- Ai! - riktelėjo raselė ir nukrito ant žiogo nugaros. Žiogas pakėlė galvą, pasiražė ir suplasnojo sparneliais.
- Oi! – išsigando raselė ir nukrito ant varpelio.
- Dzin-dzin-dzin, - suskambo varpelis ir pažadino ramunėlę. Ramunėlė pajudino neužmirštuolę. Ir taip pamažu suskambo visa pieva.

- Trak-tak-tak! – tarsi šaudė už kaimo traktorius. Kiemo gaidys suplakė sparnais ir išgąstingai suriko:
- Kakariekū! Kelkitės. Pramiegojote. Kakariekū!
- Štai matai, - sušlamėjo nendrė. – Aplinkui visi jau nubudo. Atsibusk, upeli.

Rūsčiai šnara nendrė, o upelis tyli, nekruta.
- Vargas su tavim. Saulė keliasi, o tu dar miegi.
Sušvito pievoje pirmieji spinduliai. Nuo kranto pūstelėjo vėjelis. Nusišypsojo upelis, sujudėjo lengvomis bangelėmis ir tarė:
- O aš visai nemiegu. Aš klausausi, kaip aplinkui viskas bunda.

Vitalijus Biriukovas


Pagalba naujokams ir ne tik čia
Forumo taisyklės ir ne tik čia

MANO DARBELIAI
Atsijungęs
sandrulia7Data: Šeštadienis, 2010-01-02, 6:39 PM | Žinutė # 14








[ (LT) ]

Grupė: Patikimi
Lygis:
Miestas:Utena
Forumo mylimieji
Žinutės: 5896
Apdovanojimai: 22
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už nuoširdumą
LOPŠINĖ

Vakarėlis tamsus
Šaukia miego visus.
Mano kūdiki jau
Laikas migti ir tau..
Ir miegoti saldžiai 2k
Ir sapnuoti gražiai 2k.

Švies auksinė delčia
Pro langelį slapčia,
O palangėj žemai
Oš tau vilnys ramiai
Miega sodas, tylu 2k
Vai užmik, čiūčia liū! 2k


El.parduotuve www.sdgsventems.lt
Atsijungęs
sandrulia7Data: Šeštadienis, 2010-01-02, 6:40 PM | Žinutė # 15








[ (LT) ]

Grupė: Patikimi
Lygis:
Miestas:Utena
Forumo mylimieji
Žinutės: 5896
Apdovanojimai: 22
Lytis: Moteris
Sukaupta jau

Dalyvio įvertinimas:
Už nuoširdumą
Kiškio Lopšinė

Aaa-kiškio vaikas
Aaa- neužmiega.
Aaa- vakarėlis
Tapu tapu per sniegą.

Atnešk kiškio vaikui
Sapnų pagalvėlę,
Nupiešk jo langely
Žiemos baltą gėlę.

Įkopk, vakarėli,
Į apsnigtus kalnus.
Numesk mėnuliuką
Kiškučiui į delnus.

Prižadink varpelį
Tilindį, tilindį...
Te kiškio akelės
Iš džiaugsmo suspindi.


El.parduotuve www.sdgsventems.lt
Atsijungęs
Forumas » ŠVIETIMO ĮSTAIGOS » Ankstyvasis ugdymas » Lopšinės, pasakos vaikams (be komentarų)
  • Page 1 of 3
  • 1
  • 2
  • 3
  • »
Search:



Kartą užsukęs negali sustoti© 2021